2011 m. liepos 10 d., sekmadienis

(V) Gimti iš naujo


                  
       Savo liudijime minėjau, kad vienos operacijos metu pakviečiau į savo širdį Jėzų Kristų. Taip pat minėjau, kad žmogus apart fizinės, turi ir taip vadinamą dvasinę širdį (šerdį) – tai žmogus dvasia. 
     Kam teko kalbėti su krikščionimis, tas turbūt pastebėjo tam tikrus besikartojančius jų kalboje žodžius: atsivertęs, gimęs iš naujo, dvasinis gimtadienis, atgimimas iš aukšto...
        Jei paklaustum krikščionio, kaip susitaikyti su Dievu, nes aistros užvaldė ir gyvenimas tapo nepakeliama našta – ligos, rūkymas, alkoholis, skolos, magija kaip girnapusė ant kaklo traukia į dugną, jis atsakytų, kad turi gimti iš naujo!lai Dabar pasaulyje yra maždaug milijardas žmonių, kurie žino kas tai yra. Ir šis skaičius sparčiai auga.
      Ne vienas matėme televizijos laidą ,,Grožio fabrikas“, kur žmonėms atliekamos plastinės chirurgijos operacijos, ištaisant kūno ar veido defektus, po kurių pacientai grįžta į savo šeimas, į darbo kolektyvus lyg naujai atgimę, linksmi, pasikeitusiais veido bruožais, atjaunėję... Aišku, tas atjaunėjimas ir pasiketimai tik išoriniai. 
   Viena mergina po kreivos nosies korekcijų taip ir pasakė: ,,Aš gimiau iš naujo!“ Ir tai nuostabūs ir džiuginantys faktai, kad mūsų plastinės chirurgijos specialistai daro tokius stebuklus. Ar nenuostabu matyti pakeistus, ištaisytus, anksčiau buvusius sudarkytus ir deformuotus veido bruožus – nosį, ausis ar kitas kūno dalis? 
      Bet patikėkit – dar nuostabiau pamatyti buvusio nusikaltėlio, vagies ar narkomano pasikeitusius charakterio bruožus – nuolankumą, paslaugumą, meilę ir gailestingumą vietoj buvusių bjaurių būdo bruožų – išdidumo, žiaurumo, egoizmo, nekalbant jau apie fizinius nusikaltimus… 
      Ar ne stebuklas – gero būdo žmogus!? Tokia metamorfozė, gimti iš naujo, galima tik pakviečiant Jėzų Kristų į savo širdį. Todėl nesistebėkit, jog sakau: „…jums būtina gimti iš naujo“ Jono (3, 7). Taip vienam žmogui, vardu Nikodemas, prieš du tūkstančius metų gyvenusiam tokiu pačiu vardu Izraelio mokytojui, pasakė Visatos Viešpats, Jėzus Kristus. Tas pats Jėzus, anuo metu gyvenęs ir buvęs paprastu žmogumi, tokiu, kaip jūs ir aš, tik daręs nepaprastus darbus – prikeldavęs mirusiuosius, išgydydavęs raupsuotuosius, ataugindavęs kūno dalis, tik daręs tai be chirurginio skalpelio…  
      Sakydamas, kad „jums reikia gimti iš naujo“, Jėzus turėjo omeny gimimą į nematomą dvasinį pasaulį mums dar būnant šiame mirtingame kūne. Gimimas iš naujo, tai ne bilietas į TV šou ,,Kelias į žvaigždes“ ar dar kur nors. Šis gimimas, tai kelio į amžinybę pradžia; tai bilietas, ant kurio užrašytas klausimas – „kur tu praleisi amžinybę?“ Ir į šitą klausimą tu turi atsakyti dar būdamas šioje gyvenimo skaistykloje vardu Žemė. 
      Ar tikrai šis klausimas toks svarbus? Jėzus sakė: „Jei tavo ranka traukia tave nusidėti, – nukirsk ją!“ Bum! Rankos nebėra. 
     ,,Jei ir tavo koja traukia tave nusidėti, – nukirsk ją!“ Bum! Kojos nebėra.
      ,,Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti, – išlupk ją, nes geriau tau vienaakiui įeiti į Dievo Karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą…“ Morkaus (9, 43; 45; 47).
      Ir patikėkit, Jėzus ne tik gerai žinojo, ką sakė, bet pats buvo visiems pavyzdžiu. Tikrai, kad geriau eiti be kojos, rankos ar be akies, bet į dangų, nei išdailintu, išpuoselėtu kūnu į pragarą, kur po penkių minučių suprastum, kas yra kas, bet, deja, bilietas tik į vieną pusę… 
     Gimti iš naujo, tai esminė sąlyga, norint tapti Dievo vaiku, būti Jo šeimoje ir aišku, girdėti Tėvo balsą, suprasti aplinką, kurioje gyveni ir augti dvasiškai.
       Pirmasis žmogaus gimimas – fizinis, kai žmogus gimsta iš motinos įsčių, ir tai nusisukęs nuo Dievo, – tokia visų žmonių pradžia, bet yra ir pabaiga. O tarp pradžios ir pabaigos yra raidos etapas – kelias, kuriuo žmogus turi praeiti. 
      ,,Taigi, mano mylimieji, <…>, – atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami“ Filipiečiams (2, 12). Todėl taip svarbu keliauti teisinga kryptim! 
      O kas eina be Jėzaus, tas aklas ir eina prakeikimo keliu, nes gimstame prakeikti, tai Adomo nuodėmės pasekmė: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė (mirtis) įėjo į pasaulį <…>, taip ir mirtis (nuodėmės pavidalu) pasiekė visus žmones…“ (Rom 5, 12).
     Tą dieną, kai Adomas nepakluso Dievo įsakymui nevalgyti nuo medžio pažinimo gero ir blogo, turbūt, kad įtiktų Ievai, jis mirė dvasiškai. Atpildas už nuodėmę – mirtis (Rom 6, 23). 
      Amžiną gyvenimą, kuris buvo duotas Adomui nuo jo sukūrimo pradžios, pakeitė dvasinė, o po to ir fizinė mirtis. Taip Adomas, įgavęs šėtoniškų bruožų, perdavė juos žmonijai.
      Ir tai dar ne viskas – žmogui mirus, jo fizinis kūnas supūva. O siela ir dvasia, kaip su jomis? Jos nemirtingos, štai kas svarbiausia! Ir keliai po kūno mirties tik du – į dangų pas Tėvą arba į pragarą, į amžiną ugnį.
        *** 
      Antrasis gimimas – gimimas iš naujo, iš Dvasios per Jėzų Kristų, tai perėjimas iš prakeikimo į palaiminimą – kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo Karalystės, Jono (3, 3). Tai Jėzaus ištarti ir Jo mylimiausio mokinio, Jono, užrašyti žodžiai, kuriais verta tikėti. 
      Biblinis atgimimas, tai – žmogaus perėjimo iš mirties į gyvenimą, – procesas. Ir šis atgimimas iš naujo neįvyksta per vieną dieną, pakvietus Jėzų į širdį. Tai viso žmogaus gyvenimo maratono tikslas ir trokštamas tikinčiojo Kristumi, rezultatas – nevystantis vainikas, 1 Korintiečiams (9, 24–25). 
             Iki naujo atgimimo Kristuje žmogaus dvasia Dievui yra labai tolima, ji – mirusi dėl to, kad mirtis yra at(si)skyrimas nuo gyvenimo ir Dievo. Žmogaus dvasia mirusi ir dėl to nesugeba bendrauti su Dievu. Tokią dvasią valdo arba siela, pavergusi ją jausmais, idėjomis ir įsivaizdavimais (iliuzijomis), arba ją stimuliuoja (tokią mirusią dvasią) ir veda į vergystę aistros bei kūniški įpročiai.
       Žmogaus dvasia turi būti atgaivinta jau vien dėl to, kad gimsta negyva, kaip neišnešiotas kūdikis. Gimimas iš naujo, apie kurį kalbėjo Kristus su Nikodemu, Jono (3, 1–10), yra naujas žmogaus dvasios gimimas.       
      Ir, aišku, tai ne tai ne fizinis gimimas, apie kurį galvojo Nikodemas, ir ne sielinis. Šis naujas gimimas įlieja į žmogaus dvasią Dievo gyvybę. Kadangi Kristus išpirko mūsų sielą ir sugriovė kūniškos tvirtovės principus, mes, susijungę su Juo, tampame Kristaus Prisikėlimo dalyviais. Naujas gimimas įvyksta žmogaus dvasioje ir jis neturi nieko bendro su siela ir kūnu. 
   Žmogų Dievo tvarinių tarpe unikalų padaro ne tai, kad jis turi sielą, bet tai, kad jis turi dvasią, kuri sujungta su siela sudaro žmogų. Būtent šis derinys pastato žmogų į išskirtinę vietą Visatoje. Kritusio žmogaus siela tiesiogiai (nuosekliai) nesujungta su Dievu. Biblija tvirtina, kad tik dvasia bendrauja su Dievu. Dėl to, kad Dievas yra Dvasia, visi, garbinantys Jį, turi garbinti dvasioje ir tiesoje. Amen! Tik dvasia gali kontaktuoti su Dievu. Tik dvasia gali garbinti Dvasią.
      Biblijoje skaitome šias vietas: ,,kuriam tarnauju dvasia“ (Rom 1, 9; 7, 6; 12, 11);
      ,,Kas iš žmonių žino, <...> jei ne paties žmogaus dvasia?“ (1 Kor 2, 11);
      garbins (garbinti) dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 23, 24; Fil 3, 3). 
      Kadangi Dievas kalba žmogui į jo dvasią, todėl žmogui labai svarbu kad jo dvasia nuolat budėtų, būtų pasiruošusi kontaktuoti su Dievu, ir kuo mažiau nuolaidžiautų jausmams, sielos norams, neaiškiems idealams ir keistoms inspiracijoms. Taip – nuolat nuolaidžiaujant – prarandamas dvasios aštrumas, gyvybiškumas ir bukinama dvasia praranda jautrumą dieviškiems apreiškimams ir pasireiškimams. Kada mūsų vidinį žmogų (mūsų dvasią) pradeda valdyti išorė, jis praranda kontaktą su Dievu ir dėl to kenčia (apmiršta). ,,Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote... <...> sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus“, Efeziečiams (2, 1. 3).
     Neatgimusio žmogaus gyvenimą praktiškai valdo vien siela. Jis gali gyventi bijodamas, smalsaudamas, džiaugdamasis, nuolat sielodamasis. Būti kupinas išdidumo ir puikybės, nuostabos, nuolat gėdindamasis, kažko gailėdamas ar būdamas pakilios nuotaikos. Arba gali būti pilnas idealų, svajonių, prietarų, abejonių, nuojautų, ieškojimų, išvadų, analizių, potroškių ir t. t. Toks žmogus gali būti vedamas valdžios ir turtinių troškimų, pripažinimo visuomenėje, neribotos laisvės, padėties, šlovės, žinių, pagyrimų, priverčiančių jį priimti daugybę drąsių sprendimų ar užsispyrusiai išsakyti nuomonę, išpažinimus. Arba jis gali demonstruoti nuostabią valios stiprybę. Visa tai, ką paminėjau, yra tik trijų pagrindinių sielos funkcijų – emocijų, proto ir valios – pasireiškimai. Ar ne iš tokių dalelių susideda daugelio gyvenimo mozaika?
      Visa tai nėra ir negali būti Atgimimo (gimimo iš naujo) pagrindas. Gailėjimasis dėl daromų nuodėmių, ašaros, ar net sprendimo priėmimas neatveda į naują gimimą. Taip pat ir išpažintis bei religinė veikla neveda į išgelbėjimą ir dvasios atgimimą. Racionalūs sprendimai, inteligentiškas ir protinis supratimas, gėrio, grožio ir tiesos ieškojimas, gerų darbų darymas, – visa tai tik sielos veikla, jei dvasia nepaliesta Viešpaties ir Jo nesužadinta... Žmogaus idealai, jo jausmai ir supratimai gali neblogai tarnauti žmogui kaip tarnai, bet ne šeimininkai, ir todėl atgimimo procese jie yra tik antraeiliai.
      Biblija niekuomet netapatina gimimo iš naujo su rūsčiu elgesiu savo kūno atžvilgiu, kaip tai daro religiniai fanatikai Filipinuose, kaldami save ant kryžiaus, ar kai kurios konfesijos, versdamos žmones keliais ropoti iki Romos ar Pabradės, plakti save rykštėmis ir žodžiais ,,aš kaltas, labai kaltas“ ir t. t. Arba versti žmones atsisakyti gyvenimo susituokus, atsiskirti gyvenimui vienuolynų celėse tuo metu, kai žmonės pasaulyje žūna ir tūkstančiais eina į pragarą. 
      Gimimas iš naujo neturi nieko bendro su jausmų impulsyvumu, valios reikalavimais arba iki atgimimo vyravusių protinių nusistatymų pasikeitimu. Biblinis atgimimas įvyksta žymiai giliau nei sieloje ar žmogaus kūne, jis vyksta žmogaus dvasioje, kur ji priima Dievišką gyvybę per Šventąją Dvasią.
      Patarlių autorius, Saliamonas, rašo, kad ,,žmogaus dvasia yra Viešpaties žiburys, tiriantis širdies gelmes“ (Patarlių 20, 27). Gimimo iš naujo metu Šventoji Dvasia įeina į žmogaus dvasią ir ją atgaivina ,,uždegdama“ joje žiburį. Taip gimsta nauja dvasia, paminėta Ezechielio (36, 26). Gimstant iš naujo keičiasi širdis – sena ir mirusi dvasia atgimsta iš naujo Dieviškam gyvenimui.  
         ***  
       Gimdamas iš naujo (Jono 3, 3-7) tu tampi Dievo vaiku, Jo šeimos nariu. Šioje šeimoje tu augi ir augdamas sužinai šeimos paslaptis ir planus. O aplink lieka kaimynai, dažnai negeranoriški, kai kada žiūrintys pro rakto skylutę, ar apkalbinėjantys ir šmeižiantys tai, ko patys neišmano.      
      Nereikia įžeisti kitų žmonių, neturinčių širdyje Jėzaus Kristaus, neatgimusių iš naujo, bet tiesa tokia – jei tu ne Dievo vaikas, tai kieno tu vaikas? 
      O Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas (Rom 6, 23). Pamenat, kaip buvo dovanota gyvybė Fiodorui Dostojevskiui, atleidžiant jį nuo mirties bausmės? Taip ir žmonėms atleista per Tėvo brangiausią dovaną – Jėzų Kristų, tiems, kurie tiki Jo brangia auka. 
          ***      
     Šiuo meilės aktu Dievas pasigailėjo žmonijos, ir štai pažadas, kurį Jis mums davė – amžinasis gyvenimas, (1 Jono 2, 25). 
     Tad kam to reikia – gimti iš naujo, koks šio pasikeitimo tikslas? Gimti iš naujo reikia tam, kad taptum Dievo Tėvo šeimos nariu ir dar šioje žemėje pragyventum pilnavertį gyvenimą, kuriuo pašlovintum savo dangiškąjį karalių Karalių, Viešpatį Jėzų Kristų. Ir vienas Dievo tikslų, dėl kurių Jis pasiuntė savo Sūnų, buvo noras turėti žemėje šeimą, priartinti žmoniją prie savęs, na, ir kad būtume išgelbėti nuo pragaro, kuris yra realesnis nei karas Irane ar Irake, kurio metu, jei tau gyvam pjautų kurią nors kūno dalį be narkozės, ar matytum kaip nužudomi tavo vaikai, tai šis baisumas, lyginant su amžinomis kančiomis pragare, būtų tik vaikų žaidimas. 
       Jono 3, 16 parašyta: „…Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Nuo ko ir kur nepražūtų? Nepražūtų pragaro ugnyje, ir tai ne ugnies ir pramogų parkas Druskininkuose, ten nėra šokių ir žaidimų… Tai ugnies ir sieros ežeras, kuriame kančios nesibaigia nei dieną, nei naktį (Apreiškimo 20, 10).
       Kažkas gali paklausti: “O kam man tas atgimimas iš aukšto (naujo)? Gal kitam gyvenime aš būsiu laimingesnis ir be atgimimo iš aukšto… Čia turima omeny reinkarnacijos teorija, ačiū Dievui, mūsuose dar netapusi populiari.
      Arba kitas: „aš vaikystėje krikštytas…“ 
      Ir trečias: „aš esu praktikuojantis katalikas…“ 
      Ketvirtas: „aš vaikštau į bažnyčią kiekvieną sekmadienį“. 
      Ir penktas: „aš giedu bažnyčios chore, o mano brolis kunigas…“ 
         ***
        Kokia rimtų argumentų gausa, ar taip?      
      Apie reinkarnaciją. O jei reinkarnuosis savo išgalvoto dievuko dėka į kiaulę? Ir tave kitame gyvenime suvalgys? 
      Dar kartą apie vandens krikštą. Jėzus sakė: „kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo Karalystę“ (Jono 3, 5). ,,O kas įtikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas“ (Mrk 16, 16). Čia minimas gimimas iš vandens, tai vandens krikštas. Asmeniškai aš tikiu, kad vandens krikštas turi būti ne kūdikystėje, kai žmogutis nemąstantis, t.y. neatsakingas už save ir savo poelgius, bet užaugęs ir sąmoningas. Pasirinkimus darome patys, o ne kas nors vietoje mūsų. Išsigelbėjimas nėra bendruomeninis... 
  Kaip Bažnyčia pakeitė savo mokymą apie ,,Limbus infantum“ vietą, taip gali pakeisti ir vaikų krikštą kūdikystėje į krikštą brandžiame amžiuje. Aš mačiau žymiai daugiau žmonių, suklupusių savo gyvenimo kelyje ir tragiškai jį baigusių, kurie buvo pakrikštyti kūdikystėje, nei tų, kurie sąmoningai pasikrikštijo brandžiame amžiuje savanoriškai pasišvęsdami Viešpačiui. 
       Krikštas turi būti savanoriškas aktas ir prievarta čia nepadės. Lietuvos krikštas ir buvo toks – prievartinis ir nesąmoningas, todėl ir nevykęs. Kai kurie M. Mažvydo žodžiai, parašyti prieš keturis šimtus penkiasdešimt metų, tebelieka aktualūs, – pagonybė vis dar gaji, bet, tikiu, neilgam…
      Atsakymas trečiam – dėl praktikavimo ir posakio ,,praktikuojantis katalikas“ arba krikščionis... Praktikuoti, tai taikyti įgytas žinias darbe ir gyvenime. Kokias žinias ir kur įgytas? Gal teologines?
      Mano ir visų atgimusių iš aukšto Dievas – Jėzaus Kristaus Tėvas. Tikintys Jėzumi Kristumi yra gyva šeima – Tėvas ir Jo vaikai. O ar bendravimo su savo tėvais išmokstama iš pedagogikos vadovėlių, seminarijose ir koledžuose?
      Ar galimas mokslas apie tėvo, motinos pažinimą, nebendraujant su jais iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį? Teorija be praktikos... Dievas Tėvas yra gyvas Asmuo, todėl manau, kad su gyvais artimaisiais tik bendraujant galima vienas kitą pažinti:
      – Aš praktikuoju tėvąmylystę...
      – O tu ką? Aš praktikuoju motinmylystę...
      – O ką tu darai? Na... Valandų valandas skaitau ir rašau.
      – Ar bent pakalbi su jais?
      – ???  
          *** 
      Atsakymas ketvirtam. Jei manęs paklaustų, kuri bažnyčia gali išgelbėti, aš atsakyčiau, kad nei Romos katalikų, nei pravoslavų ar protestantų, nei bet kuri kita bažnyčia negali išgelbėti nei tavęs, nei tavo uošvės... Išgelbėti gali tik Viešpats Jėzus Kristus, o ne katalikybė, pravoslavybė ar protestantizmas. Tūkstančiai protestantų, ir ne tik,  nėra išgelbėti, nors jie vadina save krikščionimis: „Ir štai nuo daugelio paslėpta, kiek vardų ištrinta iš gyvenimo knygos, – tų, kurie tikisi, kad jie išgelbėti“, – šiuos žodžius Dievo Dvasia išsakė vokiečių kilmės pamokslininko E. Štegeno lūpomis 1988 metais Kijeve, rusų kalba, kurios jis net nemoka...
      Atsakymas penktam. Tu gali visą savo gyvenimą giedoti bažnyčios chore ir eiti į pragarą – išsigelbėjimas nėra perduodamas giminystės ryšiais, testamentu ar juo labiau – genetiškai.
        Krikščionių tarpe klesti rūkalai, alkoholis, pinigų geismas, narkotikai, magija ir okultizmas, yda seka ydą ir maskuojasi Kristumi… Apkalbos, nuosavas teisumas, nejautrumas vienas kito atžvilgiu, vienas kitą suvedžioja – brolis girdo brolį. Jau geriau girnapusė ant kaklo tam, kuris silpnesnį už save nuo siauro ir tiesaus kelio pas Kristų nuvilioja. 
          ***  
       Bet štai po „negausaus“ ydų sąrašo išvardijimo, išgelbėjimo ratas skęstantiems: ,,Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). 
       Nei katalikų kunigo, nei pravoslavų batiuškos, nei protestantų pastoriaus, bet ,,Jėzaus Kristaus vardą Tu duosi, nes Jis išgelbės Savo tautą…“ (Mt 1, 21).
       Štai dabar mes žinome Vardą, kuriuo galime būti išgelbėti, o apie kitus vardus kalbėsime kituose skyriuose, nes būtent tam ši knyga ir skirta – parodyti kelius ir klystkelius dvasinėje piligrimo kelionėje. 
      Tad, mielas skaitytojau, jei „lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas, nes kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ Romiečiams (10, 9–13). Dabar prašau, kurie tikite tuo kas čia parašyta, pasimelskime šia malda, tikėdami ką kalbate, nes Jis girdi mus, o svarbiausia, – mus besąlygiškai myli:   
      ,,Dangiškasis Tėve, aš visa širdimi tikiu, kad Jėzus Kristus mirė už mano nuodėmes ir trečią dieną prisikėlė. Jėzau Kristau, įeik į mano širdį ir tapk mano Gelbėtoju, mano gyvenimo Viešpačiu. Aš tikiu, kad Tu mane išvaduoji iš nuodėmės, atgimdai ir padarai Dievo vaiku. Dėkoju Tau, Dangiškasis Tėve, Tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus vardu. Amen!“     
       Štai tu dabar, gavęs dovanai amžiną gyvenimą – „kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą…“ (Jn 3, 36), gali paklausti, o ką toliau daryti? Nagi, saugok savo širdį, kalbą ir liežuvį, protą ir akis nuo pragaro kultūros – pornografijos, horoskopų ir astrologijos, apsimetusios nekenksminga baltąja magija, nors tėra ta pati juodoji, tik pabalinta. Šalinkis ydų, kurios turi savybę pragraužti ne tik metalą, bet ir sielą, nes „lašas po lašo ir akmenį pratašo“, taip byloja lietuvių liaudies patarlė, tik patvirtindama Šventąjį Raštą. Nuolat skaityk Bibliją, kad apsaugotum savo protą nuo dvasinių teršalų – TV reklamų srauto, sekso, smurto scenų ir t. t. Bet geriausia išeitis – nežiūrėti ir nesiklausyti pragaro kultūros laidų. 
       Aišku, čia ne tik pagrindinės kelio į išsigelbėjimą taisyklės, bet ir rimtas įspėjimas, kad saugotum savo širdį nuo dvasinio purvo! Išmok bent jau atsirinkti, ką žiūri ir ko klausai.. O tau patarti gali ir dvasiškai vyresni, brandesni krikščionys. Bet geriausia kreiptis į Dievo atsiųstą Vietininką šioje žemėje – Šventąją Dvasią. Prisipažinsiu, mano gyvenime štai jau šešiolikti metai geriausias Draugas – Šventoji Dvasia. 
          ***  
      Tad sveikinu visus, atvykusius į Tėvo – Dievo šeimą ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus Karalystę! Džiaukimės ir dėkokime Jam visi Jo vaikai, nes Jis atpirko mus savo brangiu krauju, išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į šviesos karalystę! Amen! 

     B. d. 
    2007 m.  
      
          
        

2011 m. liepos 2 d., šeštadienis

(IV) Mano liudijimas


              
     Gyvenime teko padirbėti daugelyje vietų. Jaunystėje laimėjau konkursą lietuviško meninio filmo ,,Posūkis“ vienam pagrindinių vaidmenų. Dėl ligos nebaigiau filmuotis kitame lietuviškame filme ,,Kai aš mažas buvau...    
     Kiek vėliau epizodiškai dirbau vieno rajoninio laikraščio neetatiniu korespondentu keletą novelių išspausdino tame pačiame laikraštyje. ,,Vagosleidykla – man dar besimokant vidurinėje išleido mano verstą iš rusų kalbos knygutę vaikams.
     Valstybinėje Filharmonijoje grojau ir dainavau estradiniame ansamblyje, vadovaujamame kompozitoriaus Miko Suraučiaus. Apvažiavome visą Lietuvą, didžiausius Latvijos miestus. Apkeliavom Vidurinės Azijos šalis, – buvome Kirgizijoje, Uzbekistane, Turkmėnijoje, Kazachstane, –  didžiuosiuose šių šalių miestuose teko koncertuoti. Teko būti ir kelių ansamblių vadovu... 
     Mokiausi skulptūros meno pas žymiausius šalies skulptorius, tapybos – pas europinio masto meistrus, piešimo meno – pas asų asus. Buvau ir bedarbiu, tad žinau ką reiškia būti atmestam. Tai buvo mano gyvenimo universitetai...
     Manau, kad būtent tokie universitetai ir palieka giliausią antspaudą žmogaus gyvenimo pase, nes juose dėstytojais tampa kas tik nori, arba jie pernelyg dažnai keičiasi. Vieni į tavo gyvenimą įeina manipuliuodami apgaule, kiti – vedini savanaudiškų tikslų. Dar kiti kaip vienadienės plaštakės, užsidega aistra kažkokiam tavo talentui, bet greit perdega, arba tu juos sužeidi...
    Ko tik tie mokytojai nemokė. Vaikystėje vogti, paauglystėje – maištauti, jaunystėje – neapkęsti ir visaip tą neapykantą išreikšti.
    Savo vietos gyvenime ir tikslo paieška – tai pačios skausmingiausios patirtys, tai kelias, pilnas klaidų, atradimų ir praradimų. Sakoma, kad kas nenori mokytis iš tautų istorijos ar kitų klaidų, tesimoko iš savų! Taip kelias dar pailgėja, prisideda keletas kursų ar keliolika. Nesimokai tikruose universitetuose, tenka mokytis pogrindiniuose. O po grindimis, žinia, kas veisiasi...
    Kai žmonės pradeda ieškoti paslėptos tikrovės, apeidami tiesos Autorių, pačią Tiesą, tos paieškos jiems gali liūdnai baigtis. Tiesa – tai Asmuo. Tas Asmuo – Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Žodis.
    ...Bet kiek reikėjo nukeliauti, kiek kelio ženklų pakelėse nulaužti, kol sutikau Tiesą, veikiau, Tiesa leidosi atrandama. Bet yra ir dar viena kelionėje link Tiesos patirtis – labiausiai ir daugiausia malkų priskaldo „nuoširdūs“ tiesos ieškotojai. Kažkas išsireiškė, vardan tiesos pasaulyje kilo baisiausi karai. Gal ir taip... Aš dar pridurčiau – vardan „savo“ tiesos. 
    Žinau ir vietą, kur bus daugiausia tokios tiesos ieškotojų ir klausimo „kodėl“ mėgėjų. Ta vieta – pragaras. Klausimas „kodėl“, nuolat kylantis itin uoliai tiesos ieškantiems, išpučia išdidumą ir dažnai nuveda į pražūtį. Į devynis klausimus „kodėl“ ateina toks dešimtas ,,todėl", kad nebežinai, kaip atsitiesti. Taigi, dabar mano tikėjimo credo – išpažinimas ir kai kurie prisipažinimai.
        ***  
    Ne visada buvo lengva. Einant gyvenimo keliu išgyvenau septynias operacijas, kurios pakeitė mano gyvenimą. Keturios iš jų buvo su „krauju – tulžies, bicepso ir kojos. Lygioje vietoje lūžo koja – dvigubas kulkšnelių lūžis. Bekeliant nesunkų stalelį trūko bicepsas, nors mėtant dvipūdę viskas būdavo gerai. O prieš tai gulėjau keturiose ligoninėse vien tik dėl kepenų būklės, mat bekoncertuodamas po Lietuvos miestus, susirgau hepatitu. 
    O kur dar toksikomanija, gatvės muštynės, širdies ligos, mintys apie savižudybę, alkoholis ir nuotykiai, kurių pasėkoje depresija ir beprasmybė. Pinigai manęs nebepatenkindavo, juos šimtais mėtydavau...
    Be to, persekiojo baisios mintys, sapnai. Kažkas iš nematomo pasaulio, apsirėdęs baltais rūbais, vieną naktį užėjo į mano kambarį ir išnyko. Buvau gilioj depresijoj, bet to, įėjusiojo, žodžiai išblaivė ir paliko mano širdyje tokią ramybę, kokios niekada nebuvau patyręs.
    Kadangi nesilioviau eksperimentuoti savo sveikata, susirgau kasos uždegimu, kitaip sakant, pankreatitas... Vėl ligoninė, vėl palatos sienos be tapetų, vaistų kvapas. 
    Kraujyje bilirubino kiekis viršijo 200. Bilirubinas – tai tulžies pigmentas, susidaręs organizme yrant hemoglobinui, rudi kristalai. Mano akių baltymai paraudonavo ir net nagų spalva pakito. 
    Daktaras sako, kad reikia pašalinti dalį kepenų ir nereikia bijoti. Nieko tokio, aišku, jei nekreipsi dėmesio į tai, kad palatos draugas akyse mirė nuo tokios pat ligos. Prieš tai gulėjęs kažkurio skyriaus vedėjas mirė nuo kasos uždegimo, nepadėjo net aukšta padėtis. Bet grįškim į palatą... 
    ...Dirgina keistas artimųjų elgesys – ašaros, nutylėjimai ir chirurgo žodžiai, ištarti po savaitės badavimo, paprašius suvalgyti bent mažą obuoliuką: „valgyk, jei nori, kad tave priekin kojomis išneštų...“ 
    Vieną vakarą, būsimos operacijos ar mikrooperacijos išvakarėse, stoviu septinto aukšto koridoriuje ir girdžiu žodžius, lyg koks žmogus man kalbėtų: „šok iš balkono, nebijok, juk nebaisu... Užtat nejausi skausmo, kai operuos, viskas baigsis, kančios irgi...“
    Na ir einu žvilgtelėti, koks ten vaizdas nuo to balkono... Apsidairau, o aplinkui nė vieno žmogaus nematyti, tuščia, lyg iššluota. Kas tai pasakė? Kieno šita „auksinė“ mintis, rodanti lyg ir išeitį, tik neaišku, kur?
     ...Einu, einu, bet prie balkono turėklo prieiti negaliu, lyg kokia jėga trukdo – nematoma, bet kartu valdinga, sulaikanti nuo baisaus žingsnio ir švelni, nesukelianti nei skausmo, nei nemalonių pojūčių.
     Taip ir neiššokau... Kitą dieną nuvežė mane į operacinę ir prasidėjo – į skrandį sukišo japonišką zondą, į zondą – vielą, su kurios pagalba turi išžvejoti tariamai iš tulžies pūslės iškritusius akmenukus. Chirurgas vis klausia, ar man neskauda ir ką jaučiu... O ką gali jausti pusantros valandos išgulėjęs be narkozės ant operacinio stalo su viela pilve?
     Pagaliau daktarams pavyko įstatyti kažkokį vamzdelį, kuris sujungė mano kasos ir kepenų latakus. Bet staiga…
    Kaip vėliau pasakojo skyriaus vedėjas, chirurgas, mūsų šeimos pažįstamas, stebėjęs šią procedūrą kompiuteryje, tas vamzdelis nei iš šio, nei iš to, prieštaraudamas man žinomiems fiziniams dėsniams, bet kaip dabar suprantu, neprieštaraudamas dvasiniams, lyg kulka išlėkė iš mano pilvo. Chirurgai taip nieko ir nesuprato, nes įvyko antgamtinis dalykas – vamzdeliai šiaip nei iš šio, nei iš to, neskraido iš pilvų! O šitą išmetė ne kas kitas, bet Viešpaties angelas. 
    Paklausit, kodėl? Todėl, kad nesišaukiau Viešpaties Jėzaus! Manau, dvasiniame pasaulyje vyko didžiulė kova dėl mano sielos, kadangi iki įtikėjimo buvau įklimpęs okultizmo liūne: būrimas kortomis, žaidimas adatėlėmis (spiritizmas) bendraamžių vakarėliuose, čigonės pranašavimas, delno vingių tyrinėjimas arba chiromantija, kompiuterio sudaryta prognozė mano gyvenimui, hipnozės seansai bei kasdieniai prietarai, susipynę su horoskopų skaitymu ir t. t. Visa ši okultinė praeitis, o Lietuvoje ją turi kas antras trečias, leido šėtonui reikalauti mano gyvenimo. 
    Bet dabar, būdamas tikintis, atgimęs iš aukšto žmogus, žinau, kad jis (šėtonas) – liūtas be dantų, nes juos jam prieš 2000 metų išmušė kitas liūtas iš Judo giminės – Jėzus Kristus. Galiu ir vietą nurodyti, kur vyko ši didžiausia visų laikų kova – tai Golgotos kalno ringas. Pranašumas buvo akivaizdus, velniui laimėti Jėzus nepaliko jokių šansų!
       ***  
    Taigi, grįžtu prie asmeninio liudijimo. Į mano gyvenimą okultinė praeitis atnešė prakeikimą, kuris visada lydi tokio pobūdžio veiklą. Būtent dėl to ir patyriau tokius organizmo stresus lygiose, neutraliose vietose. Taip prasidėjo netikrų dievų laidotuvės.
  Pirmas iš tų dievų buvo mano raumenų tvirtovė. Štanga, dvipūdė ir veidrodis. Tuštybių tuštybė ir pabaiga panaši. Po bicepso ir dvigubo kojos kulkšnelių lūžio operacijos turėjau ir toliau šeimą aprūpinti. Teko eiti dirbti ten, kur niekada neičiau, jei būčiau neoperuotas ir fiziškai sveikas. Ta vieta – Gariūnų turgus. Pasitvirtino liaudies išmintis „nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo pačiam gerti“. Taip palaidojau pirmą netikrą dievą – raumenų tvirtovę.
    ...Kaip bebūtų keista, bet per pora metų prekiaudamas praturtėjau tiek, kad padėjau atliekamus dolerius į firmą didelėms palūkanoms gauti. Kadangi tuo metu Lietuvoje buvo daug aferizmo, kaip dažnai būna šalyse pereinamuoju laikotarpiu, tos firmos savininkas ėmė ir pabėgo į kitą šalį su visais pinigais ir „didelėm“ palūkanom. Taip mirė antras netikras dievas mano gyvenime – finansinis saugumas. 
    Tada pasinėriau į gyvenimo „malonumus“ – draugų kompanijos bei visa tai, kas su  tuo susiję – ir pradėjau sparčiai ristis į bedugnę, kaip kitaip pasaulis siūlo reaguoti į tuštybės laidotuves? 
    Dažniausiai žmonių gyvenimuose dominuoja netikusios, laikinos atramos – pinigai, valdžios troškimas, epikūrizmas – „kol jaunas, linksminsiuos, o atėjus laikui atgailausiu, ir viskas bus gerai...“ 
    Ne, nebus gerai, nes iliuzijos greitai išsisklaido ir neatlaikys nei gyvenimo, nei laiko patikrinimo. Vienintelis pamatas, atrama mūsų gyvenime – charakteris. Tikinčiojo gyvenime jis formuojamas bendraujant su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
     Žinia, išgėrus nors ir nedidelę dozę alkoholio, ar tai būtų alus, ar vynas, norisi dar. Ne paslaptis, kad išgėrus susilpnėja žmogaus moralinis imunitetas, žmonės tampa mažiau atsparūs įvairiems gundymams. Blogi dalykai, kaip ir geri, turi tendenciją augti, didėti ir prasideda iš pažiūros labai nekaltai.
    Alkoholis, nikotinas ir narkotikai – tai broliai trynukai. Tai piktosios dvasios, turinčios misiją nuodyti mūsų kūną, kuris pagal Šventą Raštą yra Šventosios Dvasios šventovė – „Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla...“ (2 Kor 6, 16). 
    Mes būsime teisiami, t. y. duosime apyskaitą Viešpačiui už savo talentų panaudojimą bei kūno priežiūrą kaip ūkvedžiai ir prievaizdai. Juk kūnas yra mums Jo patikėtas turtas šioje žemėje!
    ...Begarbinant trečią netikrą dievą – malonumų ieškojimą – progresavo geltligė, išsivystė kasos uždegimas. Kai kas sakė, kad tai vėžys... Prisidėjo dar ir tulžies akmenligė. Visa ši velnio gėlyčių – ligų puokštė neatsirado be priežasties. Beprekiaudamas turguje, aš dar grojau gitara kavinėse ir restoranuose, taip uždirbdamas šeimai. O dar daugiau pradirbdamas, kol vėl atsiduriau ligoninėje. 
    Taip mirė trečias dievukas, kurio vardas – malonumų ieškojimas, arba kaip dabar madinga vartoti tarptautinius žodžius – epikūrizmas. Postmodernistinėje eroje itin propaguojamas šis nevaržomas naudojimasis gyvenimu. Nors ir neturėtų stebinti, – apie šį laiką parašyta Biblijoje, mes ir gyvename paskutiniais laikais. Apaštalas Paulius rašo, kad užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams (žr. 2 Tim 3, 1–2). Toliau vardijamos dar kelios žmonių savybės: nešventi, šmeižikai, išdavikai, šiurkštūs ir nekenčiantys to, kas gera. Bet svarbiausias akcentas yra tame, kad sunkūs laikai ateis ne dėl maisto stokos, ar gamtos stichijų, cunamių ir tornadų, bet dėl žmonių tarpusavio santykių: „nes žmonės bus…“   
       *** 
    ...Noriu padaryti dar vieną mažytį ekskursą į praeitį. Grojimas man atnešė nemažai finansų. Įsigijau trijų kambarių butą, pilnai aprūpindavai žmoną ir vaikus viskuo būtiniausiu. Žinau, kad jiems nieko netrūko, jei kam materialūs dalykai svarbiausi gyvenime...
    Ir dar kai ką noriu paminėti tiems, kurie skaitys šį liudijimą, nes aš turėjau mirti, o likau gyvas. Ir ne dėl savo gerumo ar kažkokių nuopelnų dėka, bet iš Dievo malonės. Jėzus ant kryžiaus sumokėjo už mano ir už tavo, brangus skaitytojau, kaltes ir nuodėmes, Jėzaus žaizdomis mes esame išgydyti ir Jo krauju atpirkti.
    Gal šie prisiminimai primins mane kai kam ir padės padaryti išvadas savo gyvenime, nes mane pažinojo daugelis. Dauguma mano bendraamžių jau mirę, kiti gyvena be Dievo, ir nors turi laikinų turtų, tik vegetuoja…
       *** 
  1965 metais, išmokęs pagrindinius akordus gitara, parodžiau juos keliems mokyklos bei klasės draugams, ir susibūrę keli jaunuoliai, tarp kurių buvo visiems gerai žinomas, bet deja, jau anapilin išėjęs, Vytautas Kernagis, sukūrėm ansamblį ,,Aisčiai“. Grojom mokyklos šokiuose, pasisekimas buvo nepaprastas. Teko groti ir už mokyklos ribų, net banketuose, o tais laikais tai buvo gana didelis pasiekimas. Priedo – mūsų repertuare buvo tautinė daina pagal Maironio žodžius ,,Trakų pilis“, sukurta ansamblio ,,The Animals“ dainos ,,Rising sun“ pagrindu. Šią dainą begrojant ne vienas tautietis nusišluostydavo riedančią ašarą...
    Kiek vėliau mane pakvietė groti bosine gitara į tuo metu labai populiarų VISI ansamblį ,,Geležinis vilkas“. Tik Dievas žino, kaip tokį pavadinimą toleravo ano meto valdžia. 
   Netrukus mano draugas ir kolega V. Kernagis įkūrė ansamblį ,,Rupūs miltai“, į kurį groti pakvietė ir mane. Na, o tuo metu dar sudalyvavau Kęstučio Antanėlio statomoje roko operoje ,,Jesus Christ – Superstar“, kurioje atlikau Poncijaus Piloto ariją, be to pridainavau back ground vokale. 
    Iš tiesų įdomūs gyvenimo vingiai – nuo sielinio operos personažo, pasmerkusio mirti Jėzų ant kryžiaus iki antgamtinio, realaus susitikimo su Kristumi, tik ne kaip operos personažu, bet visatos Viešpačiu.
    Visą šią informaciją pateikiau todėl, kad visai neseniai, užsukęs į muzikos prekių parduotuvės “Tamsta” koncertų salę ant laiptinės sienų surengtoje nuotraukų retrospektyvoje, radau savo pavardę paminėtą trijų ansamblių sudėtyje. Tai buvo netikėtas kalėdinis siurprizas man.
     Bet didžiausi siurprizai laukė ateityje – atsiprašau skaitytojų už tokį laiko šuolį liudijime...
       ***
    Išbandęs visų trijų dievukų draugystę, buvau paguldytas į Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninę. Diagnozė – ūmus kasos uždegimas, pankreatitas.
    ...Tad kur aš baigiau pirmos mikro operacijos aprašymą? Pamenat, kaip vamzdelis iššovė iš pilvo, tiksliau – Dievo angelas išmetė? Ir dideliam mano nusivylimui sužinojau, kad po savaitės reiks vėl atlikti tą pačią procedūrą. Štai kaip.
     Prabėgo savaitė, ir vėl ta pati operacinė, vėl visi tie patys rakandai pilve, tik chirurgo ir asistentės dialogas kiek kitoks: „...Kas čia per ligoninė, kada mes pagaliau turėsime geresnę aparatūrą?“ O mano ausys dydžio, kaip drambliuko: „Na gi pasakykit ką nors gero, paguodžiančio...“
     Begulėdamas ant operacinio stalo išgirdau savo viduje klausiant: „kur tu praleisiu amžinybę?“ Lyg mano siela paklausė, lyg kažkas manęs paklausė.
     Ir čia pat pamačiau savo gyvenimo „filmą“ – kadras po kadro, vieną gyvenimo epizodą po kito. Tai įvyko antrą kartą per paskutinius kelis mano gyvenimo metus. Pirmą kartą, 1991 metais sausio įvykių metu, kai Martyno Mažvydo bibliotekoje greitomis įrengtame Raudonojo kryžiaus punkte budėjom naktį, laukdami galimų aukų. Bet Dievas buvo gailestingas, rusų tankai pravažiavo nepalietę mūsų Parlamento. 
     Tas pats pasikartojo ir ligoninėje, ir šįkart Dievas man buvo gailestingas – po valandos ir keturiasdešimties minučių aš neištvėriau vielos keliamo buko skausmo, tos baimės ir tyliai pravirkau: ,,Jėzau, ateik į mano širdį. Leisk man užauginti vaikus, o paskui kaip nori...“
   Tik aš ištariau šiuos, iš širdies gelmės išsiveržusius žodžius, daktaras iš paskos sušuko: „Į palatą jį! Operacija pavyko!“
     Kodėl daktaras, kuris pusantros valandos „švelniai“ keikė ligoninę ir aparatūrą, taip staigiai pasikeitė… Kodėl? Todėl, kad Jėzus atėjo, štai kodėl! Ir į širdį, ir į operacinę!
     Mano širdyje, – taip Biblijoje vadinama žmogaus dvasia, – įvyko lūžis, kurį aš suvokiau ir įvertinti galėjau tik po kokių poros mėnesių. Mano dvasia atgimė, prisipildė Dievo gyvybės ir ramybės – aš gimiau iš naujo!
     O po mėnesio manęs laukė dar viena operacija, šįkart, kaip aš vadinu, su krauju – man turėjo išpjauti dalį kepenų. Prieš operaciją pasakė daktaras: ,,nebijok, mes tik išpjausim kepenų gabalą...“ Tačiau to daryti nebereikėjo, nes po operacijos, kurios metu man išpjovė tulžį, daktaras su nuostaba konstatavo, kad mano kepenys kaip jauno žmogaus! Argi tai maža Dievo dovana – išgydyti kepenys?!
     Po operacijos visos dienos buvo stebuklų ir antgamtiškumo liudijimas. Gydytojų konsiliumas į mane žiūrėjo kaip į gyvą stebuklą. Mano nuotaika buvo puiki. Ant spintelės atsirado Naujasis Testamentas ir krūva prirašytų lapų, kuriuose, cituodamas Šventąjį Raštą, bandžiau rašyti okultizmo tema, nors jį gyvenime buvau laikęs rankose tik kokius tris kartus.
    Beje, Dievas į ligoninę atnešė man ir kitų dovanų, – aš pradėjau kurti dainas, ačiū Viešpačiui, nes niekada nebuvau sukūręs nieko doro, nors ir grojau įvairiuose ansambliuose. Taip pat pradėjau melstis už ligonius, traukėsi net vėžiniai susirgimai. Ir už tai tik Jam garbė ir šlovė!
       ***  
     Okultinė praeitis, pasikartosiu, ir buvo visų šių destruktyvių įvykių mano gyvenime priežastis. Daugelis mano pažįstamų vyrų ir moterų kenčia nuo tebesitęsiančių, kažkada buvusių okultinių praktikų, pasekmių, ir dažniausiai dėl gilios, nuoširdžios atgailos už šią veiklą, nebuvimo.
     Tarnaudamas daugeliui malda dažnai susiduri su žmonėmis, kurie niekaip negali atsikratyti savo ydų. Ypač daug tarp jų buvusių kalinių ir narkomanų, kurie kartas nuo karto grįžta prie savo žalingų įpročių. Ir tai vyksta dėl nenukirstų okultinių šaknų, bet tam reikalingas patepimas – jas galima atkirsti tik atgailaujant ir nuodėmių atsižadant Jėzaus Kristaus vardu, nes kitaip ilgai teks kuopti tai, ką pasėjom, o kai kuriose šeimose net iki kelintos kartos!    
     Dvasiniame pasaulyje vyksta žūtbūtinė kova už kiekvieno žmogaus sielą, kur ji praleis amžinybę – Danguje ar pragare... „Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekada neturėsi...“ (Ps 49, 8). 
     Mūsų proprosenelis Adomas nepakluso Dievo įsakymui. Bum! Bausmė... Nuodėmės alga – mirtis! Nepaklusnumo atlygis – mirtis dvasinė, o po to ir fizinė, nes „pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą“ (Rom 6, 16). 
         Atmetęs Sukūrimo doktriną ir Dievo Žodį – Bibliją, žmogus vis dažniau renkasi okultinius „mokslus“ – dvasinę eutanaziją arba lėtą mirtį.
      Todėl primygtinai įspėju, žengti į šią Dievo uždraustą sferą, okultizmą, ir ten eksperimentuoti bei smalsauti – tai anksčiau ar vėliau leisti tom jėgom pražudyti savo šeimą ir pražūti pačiam.   
     Dėl nuodėmės ne tik žmogaus amžius trumpėja. Net gamtos – gėlių, medžių lapų spalva išblukusi. Nuodėmė išblukina ne tik spalvas gamtoje, ji išblukina ir žmogaus sąžinę. Nors ji nematoma, bet kaip garsiai kalba, kada mes nusižengiame ar ką nors ne taip padarom... O tam kad ne tik nenusižengti sąžinės balsui, bet ir suprasti, ką Dievas kalba ir nori padaryti tavo gyvenime, reikia tapti Dievo šeimos nariu – gimti iš naujo (Jn 3, 3–7). 
    B. d.
      2007 m.       


2011 m. liepos 1 d., penktadienis

(III) Krikščionio tikėjimo credo

   
     
  *Krikščionio tikėjimo credo*
             
      XIX amžiuje žymus rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis buvo nuteistas myriop. Prieš nuosprendžio įvykdymą keletas minučių buvo skirta atgailai ir F. Dostojevskis mąstė: ,,O kas būtų, jei nereikėtų mirti? Jeigu viską grąžinti atgal... Kokia amžinybė!!! Ir visa tai būtų mano – kiekviena minutė, valanda, diena.. Nieko veltui neišeikvočiau!“ 
     Ir atsitiko taip, kad Dievo malonės dėka jo buvo pasigailėta! Paskutinę minutę mirties bausmę pakeitė katorga iki gyvos galvos. Grįžęs į tvirtovę toliau kalėti. F. Dostojevskis rašė broliui: ,,Gyvenimas – dovana, gyvenimas – laimė, kiekviena minutė galėtų tapti amžinybe, pilna laimės! Aš pasikeisiu, antrąkart gimsiu ir pasikeisiu gėriui! Tai visa mano viltis ir paguoda!“
     Būtent po šių įvykių F. Dostojevskis tapo žinomas kaip rašytojas – krikščionis ir humanistas – filosofas. Rašytojas daugiau niekada gyvenime nesiskyrė su Biblija. Ir skaitė ją iki paskutinės savo gyvenime šioj žemėj valandos.
     ...Ir aš remiuosi bibliniu pažinimu. Tarybinis kosmonautas Jurijus Gagarinas sakė, kad skraidė stratosferoje, bet Dievo nematė...
     Iki 42 metų aš taip pat nemačiau Dievo, o gal ir nenorėjau Jo matyti ir girdėti. Nors šiaip, tai tikėjau viskuo, kas tik įmanoma – sniego žmogumi, Loch Nesės pabaisa, NSO, ateiviais ir t. t.
     Dėl ateivių iš kosmoso, tai kažkam reikėtų tuoj pat nustoti gerti alkoholinius gėrimus, jau nekalbant apie psichotropinių medžiagų ar narkotikų vartojimą. Vienas dvasininkas per televiziją karštai pasakojo apie ufonautus, kuriuos jis regėjęs, o po kažkiek laiko paaiškėjo, kad jis girtuoklis... 
     Alkoholis yra tiesiausias kelias žmogui morališkai žlugti! Kai kas gali paklausti, kas yra toji moralė? Visų pirma moralė yra mokslas. Manau, kad moralė yra Naujojo Testamento, Kristaus mokslo, esmė, pamatas ar fundamentas. Man patinka žodis ,,fundamentas“. Dievo Žodis yra tas fundamentas, kuris atlaiko Visatos svorį, galaktikas ir neleidžia nė vienai žvaigždei be leidimo pakeisti savo trajektorijos. Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima. Dievo Žodis, Jėzus, yra pirma visų daiktų ir visa Juo laikosi (Kol 1–16,17). 
       ****    
  Kartais pagalvoju, kad žvaigždės paklusnesnės už žmones, nors jos ir bedvasės. Žmonės seka savo dievais, vienų dievas – alkoholis, kitų – politika, trečių – turtas, ketvirtų – žmona ir t. t.
   O kas tavo Dievas, skaitytojau? Pyktis, barniai, apkalbos, nepasitenkinimas? Kas tave motyvuoja, tavo poelgius, sprendimus. Iš ko semiesi gyvenimo stiprybės, kokio šaltinio vandenį tu geri? Iš TV laidų ,,realybės šou“ apgaulingo spindesio, „Olialia“ panelių leksikono bei manierų, kruopščiai užtušuotų grimuotojų spec. makiažu? Kelios minutės ramybės, o po to kelios valandos keiksmažodžių ir įvairios bjaurasties, kurią valandų valandas gėrei iš TV ekranų… Kas yra tavo fundamentas? Kas yra tavo tikėjimo credo?
     Dievo Žodis, Visatos Konstitucija, skelbia, kad „iš žmonių širdies išeina pyktis, vaidai, pavydas, neapykanta...“ (Mk 7, 21). Neparašyta, kad iš kaminkrėčių išeina blogi sumanymai, o iš prezidentų – geri. Parašyta, kad, apskritai, iš žmonių širdies išeina, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar socialinės padėties.  
      Šventajame Rašte parašyta, kad ,,nėra teisaus, nėra nei vieno“, (Rom 3, 10). Ir toliau – „nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės“ (Rom 3, 23).
     Ši Rašto vieta skirta ne krikščionims (nes kaip žmogus vienu metu negali būti ir baltasis, ir juodasis, taip atgimęs iš naujo Dievo vaikas negali vienu metu būti ir teisusis, ir nusidėjėlis), o pagonims, dvasiškai akliems, netikintiems Kristumi, žmonėms.
     Netikintys Kristumi žmonės tokie ir yra – pilni aukščiau išvardintų charakterio bruožų, gal kiek maskuojamų, bet atėjus ekstremaliems pokyčiams, staigiai ir bekompromisiškai išlenda dvasinės širdies turinys. Ir nėra ko stebėtis, nes argi galima iš mirusios širdies laukti gyvybės ženklų? Neatgimusi širdis, tai neatgimusi ir mirusi dvasia. 
       ***  
      Ir tik Jėzus Kristus galėjo įkvėpti gyvybę į tokio žmogaus, kaip aš, sielą. ...Kai buvau jaunas ir mokiausi skulptūros meno, ir ne tik, domėdamasis tuo ,,ne tik“, aptikau flamandų dailininko Piterio Breigelio vyresniojo paveikslą ,,Aklieji“. Pamatęs jį, abejingas nelikau, ir todėl dabar, praėjus daugeliui metų, pasirinkau šito paveikslo idėją, kaip išeities tašką tam, ką noriu išdėstyti šioje knygoje, kurią kaip priešpriešą ekstrasensų mokymams noriu pateikti visuomenei ir savo mylimai lietuvių tautai, kurią sudaro įvairių tautybių gyventojai: rusai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai, baltarusiai ir kiti. 
    Taigi, paveikslas ,,Aklieji“. Atvirai prisipažinsiu, jis mane sukrėtė, aklas aklą veda, o kas pabaigoje? Gerai, kad tik būtų pamazgų duobė... O jeigu žvelgti į viską amžinybės akimis? Tai kas nematoma, dar nereiškia, kad to nėra – juk Šventasis Raštas aiškiai kalba apie dangų ir amžiną kančių vietą. Tikėjimas materializuoja tai, ko viliamės ir parodo tai, ko nematome (žr. Heb 11, 1).    
    Beje, fizinis aklumas dar nereiškia dvasinio aklumo. Ir geriau nebūti dvasiškai aklam. Toks kai kurių pasirinktas (dvasinio aklumo) credo gali per brangiai kainuoti...   
                                               
  (ištrauka iš knygos ,,Aklieji“)
                    2007 m.
         

   B. d.