(II) Bendri pastebėjimai apie žmogų

 

* Fizinė ir dvasinė širdis *  
                  (arba iš ko sudarytas žmogus)                   

      Jei paklaustum medikų, kaip išsaugoti širdį ir ilgiau ją išlaikyti sveiką ir darbingą, jie nurodytų tris faktorius:

      a) teisinga mityba;

      b) ramybė;

      c) sveika gyvensena. 

         

      Panagrinėkim punktą a) – teisinga mityba. Iš tiesų manau, maitindami savo vaiką nededam į maistą žiurkių nuodų. Turbūt ir patys nei garnyrą, nei desertą „nepagardintume“ tokiais nuodais… O jei panašų maistą vartotojas nupirktų parduotuvėje, tai kiltų toks skandalas, kad parduotuvės neišgelbėtų nei piniginės baudos, nei taisyklingai kalbančių advokatų plejada.

      Deja, mes tokį, tik dvasinį, maistą vartojame kasdien sąmoningai ar nesąmoningai. Neseniai mūsų vos neapmokestino prieš mūsų valią – turiu omeny priverstinį mokestį už respublikinės Lietuvos televizijos laidas, kurių metu skaitomi horoskopai, demonstruojami filmai, vyksta diskusijos, propaguojančios okultizmą. Ir tai per valstybinę televiziją… Jei tai rodoma per LRT, tai nėra ko net kalbėti apie tai, kas rodoma per nevalstybines TV.

      Šiandien daugelio žmonių neišprusimu pasinaudojo dvasinių nusikaltėlių gildijos atstovai – astrologai, būrėjos, bioenergetikai, ekstrasensai ir t. t. Jie masiškai užplūdo miestų sales, televizijos ekranus, demonstruodami savo „išprusimą“ bei brukdami dvasinius nuodus. Jiems mielai talkina televizijos laidų kūrėjai, kad praskaidrintų nykią kai kurių individų būtį prikurdami laidų, pilnų tokio konglomerato, nuo kurio darosi bloga mąstančiam žmogui: pagonybė susimaišiusi su krikščioniškom vertybėm, ir viską vainikuoja satanistiniuose ritualuose naudojama atributika, apie kurios paskirtį dažnas laidų kūrėjas ir vartotojas net neįtaria.

      Namų šeimininkėms leidžiami maisto gaminimo vadovėliai, kuriuose nurodomi sveikatai naudingi produktai. Einantiems į mišką grybautojams išleistos kišeninio formato knygutės, kurias išsitraukęs iš kišenės kur miške, gali nustatyti, tas ar anas grybas nuodingas ar ne.

      Dvasinis maistas taip pat gali būti nuodingas arba ne. Žmogus Šventame Rašte įvardintas kaip trijų dimensijų būtybė – dvasia, siela ir kūnas (1 Tes 5, 23); (Heb 4, 12).

      Kas yra kas, dėl šio nežinojimo, o gal ir nenoro žinoti, yra kuriamos tokios televizijos laidos, kurios maitina kūrėjų išdidumą ir kelia reitingus TV žiūrovų akyse. Žmogaus akys ir ausys yra sielos vartai. Ką mes praleidžiame pro tuos vartus, ką žiūrime ir ko klausomės, tai yra mūsų esybė. Maitindami savo kūną, – o fizinis kūnas, su kuriuo daugelis save tapatina ir kuris tėra žmogaus esybės apvalkalas (namas, kuriame gyvena siela ir dvasia) – užmirštame apie savo namų vidų, sielą ir dvasinę širdį.

    Kiekvienas žmogus turi fizinę širdį, kurios paskirtis – aprūpinti vidaus organus krauju. Taip pat kiekvienas turime dvasinę širdį. Tai lyg nematoma, pvz. pieštuko ar morkos viduje esanti šerdis. Kai kas žmogaus dvasią – širdį vadina pasąmone, tai ne visai teisinga, – sakyčiau, kad dvasinė širdis, tai lyg dovana, iš išorės supakuota didesniu ar mažesniu popieriaus kiekiu – viduje kartoninė dėžutė, o dėžutėje glūdi kažkas, kas taip svarbu mums. Tas kažkas yra mūsų dvasia, tikrasis – vidinis žmogus.

      O geriausiai, tai kas iš Dievo, fiksuoja tik atgimusio iš aukšto (Jn 3, 3-7) žmogaus dvasia. Deja, daugelio žmonių tai ignoruojama, iškeliant tobulo kūno privalumus, pabrėžtinai gerbiant jo norus. Mes tenkiname savo sielos reikalavimus nuolat sakydami „taip“ jos norams, todėl siela valdo mūsų kūnus, kaip mažytis vairas didžiulį tanklaivį. Mūsų siela turi būti sutarime su atgimusia dvasia ir leisti Dievui kiekvieną dieną nukreipti žingsnius Jo norima linkme!

      O kūnas tėra tik dulkės. „Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą…“ Pradžios (2, 7). Žmogaus kūnas buvo molio gabalas, kurį Dievas atgaivino – taip žmogus tapo gyva siela.

      Mūsų sielą sudaro keli elementai: protas, valia ir emocijos. Ja mes priimame atsakomybę už asmeninius sprendimus – į protą ateina mintis ir jis pareiškia: „aš manau“. Paskui mintis, prisiauginusi svorio, pajudina valią, kuri sako – „aš noriu“ ir kūnas pajuda link norų išsipildymo vietos ar geidžiamo objekto. Įsijungia juslingumo svertai „aš noriu“, „man gera“ ir panašiai.

      Nemąstant apie dvasios norus, ignoruojant vidinio žmogaus balsą ir vykdant kūno norus, kartais nueinama tiesiausiu keliu link tokios nuodėmės, kaip homoseksualizmas…

      Juk ne visi žinome, iš kur tos mintys atėjo?.. O mintys turi įsčias! Kontroliuojamas sielos norų žmogus tėra tik marionetė to paties pavadinimo (marionečių) teatre. Kodėl? Todėl, kad žmogus nuo pat gimimo – nuodėmingas. Ir tai yra pirmojo žmogaus, Adomo, įvykdytos nuodėmės pasekmė. Mūsų sielos nuo tada yra maištininkės: „…Jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose.

      Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai, kaip ir kiti“ (Ef 2, 1-3).

      Kol žmogaus dvasią kontroliavo Dievas, dvasia kontroliavo sielą ir vadovavo kūnui, ir tai buvo gerai. Mūsų esybės dalis, – siela, jei atskirti ją nuo kūno, gali jausti, girdėti, kalbėti ir mąstyti, bet negali egzistuoti be fizinio apvalkalo – kūno. Mums mirus, fizinis kūnas yra palaidojamas, o mūsų siela ir dvasia tuoj pat keliauja į Dangų, kur stos prieš Teisėją garbų, prieš Kristaus teismo krasę. Todėl mes, tikintieji Jėzumi, „norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu“ (žr. 2 Kor 5, 8). Bet būti kartu su Viešpačiu nepavyks be suistaikymo su Dievu.  

      O susitaikyti su Dievu žmogus gali tik tikėjimu į Jo Sūnų, Viešpatį Jėzų Kristų. Susitaikiusi arba naujai atgimusi dvasia ima vadovauti sielai ir kūnui, taip kaip buvo nuo Sukūrimo pradžios. Pabrėžiu, kito kelio pas Tėvą, kaip tik per Viešpaties Jėzaus Kristaus auką, nėra: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). 

      Kaip sako vienas Dievo žmogus, Kostas Burbulis: „Viešpatį ir artimą suprasti protu yra išmintis, o suprasti jausmais – meilė“. 

      Dievas davė savo išrinktai tautai ir, apskritai, žmonijai įsakymus. Pirmasis: „mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis”. Antrasis: „mylėk savo artimą, kaip save patį…“ Morkaus (12, 30-31).

      Taigi, Viešpatį, žmones ir visa, kas vyksta aplinkui, mes priimame dvasia, protu ir jausmais – visomis savo jėgomis. Bet kaip žinoti, kada mes teisingai mylime, kada ne? Ar adekvačiai reaguojame į aplinkos ir žmonių mums metamus iššūkius? Kur ribos tarp gėrio ir blogio, ar tos ribos mums aiškios ir suprantamos? Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, rašoma laiške Romiečiams 2, 9-10.

      Dabar jau žinome, kad dažną mūsų kontroliuoja trys sielos sritys: valia, protas, jausmai. Tad kas yra kas ir kaip atskirti gera nuo bloga?

      Šventajame Rašte yra vartojami žodžiai, apibūdinantys žmones po Adomo nuopolio: juslinis, pasaulietiškas, nedvasinis, sielinis, kūniškas. Kokiam gi žmogui skiriami šie nelabai malonūs ausiai žodžiai? Žmogui, nesusitaikiusiam su Dievu, – nusidėjėliui, štai kam. Ir ne tik. Beje, toks žmogus gali ir bažnyčią lankyti...

      Šiuo metu masinės informacijos priemonės, ypatingai televizija, itin daug kalba apie dvasinius reiškinius ir įvairius metafizinius pasireiškimus mūsų visuomenėje. Kadangi sieliškumas atvėrė duris demoniškiems, neregėtiems iki šiol dalykams, tik dvasinis, t. y. tikintis Jėzumi Kristumi ir atgimęs iš naujo (Jn 3, 7), žmogus gali atskirti dieviškus pasireiškimus nuo demoniškų aplinkiniame pasaulyje, na, ir savo asmeniniame gyvenime.

      Ir kol visuomenė neįsisąmonins kad žmogus visų pirma – dvasinė būtybė, tol progreso, kurio visi trokštame, nematysime.

  Didysis reformatorius Martynas Liuteris yra pasakęs, kad institucija, kuri kasdien nenagrinėja Dievo Žodžio, yra pasmerkta morališkai žlugti. Todėl, dėstydami Darvino evoliucijos teoriją vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, nesistebėkime, kad jaunimas (o ir ne vienas garbaus amžiaus sulaukęs pilietis) elgiasi gatvėse kaip primatai.
     *** 

    1776 metų JAV Nepriklausomybės deklaracijoje aiškiai įvardyta, kad tikėjimas Kūrėju, prieš kurį atsakingi visi, netgi valstybė – yra būtinas deramai vyriausybei. Jei turėsime tokias nuostatas visuomenėje, asmeniniuose gyvenimuose, tada, tikiu, elektoratas, atėjus eiliniams rinkimams, neberinks Tėvynės išdavikų, ir žmonių atrankos kriterijai bus aiškūs.

      Tada nebus svarstymų, ar vienos lyties žmonių santuokas registruoti, ar ne…

      Tada nebus katastrofiškos emigracijos, nes pastačius teisingus moralinius pamatus, ekonomikos pastatas išstovės esant bet kokioms vėtroms ir audroms, ir nebereikės gerovės ieškoti užjūrio šalyse…

      Tada nebebus tiek skyrybų ir santuokos taip dažnai nesubyrės, nes bus klausiama savo Tėvo nuomonės, ar antra pusė tinkama, ar ne…

      Tada pastačius šeimos centre Dievo Žodį, šeimos sutvirtės, pakils gimstamumas, suklestės valstybė. Todėl norėdami sukurti gerovę ir ją apsaugoti, mes turėtume nuolat žvelgti į kelio ženklus ir mūsų kompasą – Bibliją, Dievo Žodį. 

      ...Mums bekeliaujant link pažinties su Biblija, norėčiau papasakoti vieno žmogaus istoriją, kaip jis susitaikė su Dievu, – tik nepamirškim, kad svarbiausia kiekvienam, tai susitaikyti su Dievu asmeniškai! Ne kolektyvui, bet individui skirta amžinybė!  

    

       2007 m.  

 

(I) ,,Aklieji“

       
Bibliniai atsakymai į žmogaus gyvenimo nesėkmių, ligų ir nelaimių  priežastis  
             

  (Knyga skirta ir tam, kad kuo daugiau žmonių liktų gyvais dar šiame gyvenime ir išsigelbėtų į amžinybę!) 

   

  

   Pratarmė  

 

      Šią knygą skiriu savo tautai, kuri iškentėjusi tiek nuopolių istorijos kryžkelėse, tikiu, prisikels naujam gyvenimui ir nusipurčiusi dvasinius voratinklius, aukštai iškėlusi galvą ir ištiesinusi pakumpusius pečius, pakeis savo istorinį kelelį į tiesų ir aiškų doros kelią, kurio kryptį rodys vienintelis ir neklystantis Dievo Žodžio kompasas.  

     ...Kai buvau jaunas ir mokiausi skulptūros meno, ir ne tik, domėdamasis tuo ,,ne tik“, aptikau flamandų dailininko Piterio Breigelio vyresniojo paveikslą ,,Aklieji“. Pamatęs jį, abejingas nelikau, ir todėl dabar, praėjus daugeliui metų, pasirinkau šito paveikslo idėją, kaip išeities tašką tam, ką noriu išdėstyti šioje knygoje, kurią kaip priešpriešą ekstrasensų mokymams noriu pateikti visuomenei ir savo mylimai lietuvių tautai, kurią sudaro įvairių tautybių gyventojai: rusai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai, baltarusiai ir kiti.

     Įvadas  

       

      Įvairiais laikais žmonės ieškojo laimės rakto. Rakto, kuriuo atrakinus spyną už durų rastų lobius…
      Deja, tokių durų pasaulyje labai maža. O ir už jų rasti lobiai – dažniausiai materialūs – niekam laimės neatnešė. Gal kiek džiaugsmo kažkuriam laiko tarpui… Bet ramybės, išliekančio vidinio džiaugsmo pinigais nenusipirksi.

      Mano raktas pataikė į tokių durų spyną, kurias atrakinus aš radau Amžinybės Perlą. Šio Perlo vertės negalima išreikšti jokiais pinigais, nes visi pasaulio nuliai yra beverčiai be vieneto prieš juos. O tas vienetas ir yra Jėzus Kristus, Amžinybės Perlas! 
     Tai, ko ieškojau visą gyvenimą, radau akimirksniu. Ir kuo ilgiau laikau Jį arty širdies, juo labiau Jis tviska visom vaivorykštės varsom, skleisdamas neišmatuojamus išminties ir meilės spindulius, kurių buvime neįmanoma išlikti egoistišku, piktavaliu, kvailu ar nesąžiningu žmogumi... 

          

 AKLIEJI     

                   

      Beveik 2000 metų krikščionybė buvo pagrindinė, gyvenimus keičianti jėga pasaulyje. Pripažįstant savo skaudžias silpnybes, liūdnas nesėkmes ir neatleistinus poelgius, Kristaus bažnyčia buvo ir tebėra pagrindinis civilizacijos ramstis ir ryškiausia visuomenės sąmonės šviesa, o krikščionybė – vienintelė jėga, kuri grumiasi su totalia šėtono įtaka žmonijai, jos veiklai ir gyvenimui.

      Iš esmės krikščionybė yra mokslas. Praėjusių 2000 metų istorija, tai Kristaus mokslo raidos etapas. Bet dabar žinodami, kad žmogus ne tik kuria, bet ir nusikuria, suprantame, kad ir krikščionybė, ne tik vaistai, ar kai kurie kiti mokslo atradimai, buvo naudojami kaip priedanga piktiems darbams atlikti.

      O kiek visokių mokslų atsirado atėjus į pasaulį Kristui, kiek piktų jėgų norėjo šį naujagimį sunaikinti. Vieni ginklu, kiti – žodžiu. Iš čia ir tokia ideologijų, priešiškų krikščionybei, gausa. Kadangi Jėzus pasakė, kad Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas, – nenuostabu, kad priešas pakely prisėjo tiek piktžolių…

      Ir manau, kad daugelis sutiks su teiginiu, jog labiausiai visuomenės moralę griaunančios jėgos yra susijusios su krikščionybei priešiškomis ideologijomis. Tik vienos jų – pasyvios, o kitos – agresyvios.

      Ypatingą vaidmenį žmonių moralės normų griovime ir bedugnės tarp Dievo ir žmogaus gilinime pragaro jėgos skyrė okultizmui, astrologijai ir rytų religijų mokymams.

      Viliodami žmones nuo Kristaus meilės mokslo – krikščionybės, šie mokymai padarė žmonijai daugiau žalos negu visi karai kartu sudėjus. Taip daugeliui durys į išsigelbėjimą buvo uždarytos…

      ***

      Šiandien dažnas ieško atsakymų į nuolat iškylančius klausimus dėl sveikatos, gyvenimo problemų, atities perspektyvų. Milijonai žmonių visame pasaulyje gyvena ko nors ieškodami: garbės, pasisekimo, malonumų, turtų.

      Daugelis suranda, ko ieško, ir būna patenkinti. Bet vėliau jiems paaiškėja, jog dar kažko trūksta. Garbė, moksliniai laipsniai, darbas, malonumai patenkina tam tikrą laiką ir tik iš dalies. Ir vėl viduje atsiranda tuštuma – nepasitenkinimas, neviltis, gyvenimas tampa beprasmis… Vėl nesibaigiantys klausimai – kas, kodėl? Neradę atsakymų pas medikus, bažnyčios tarnus, jų ieško pas ,,netradicinius“ dvasios darbuotojus: šamanus, žolininkus – kerėtojus, raganas, būrėjas, ekstrasensus – radiastezininkus, įvairius biodiagnostus – bioenergetikus,  gyduolius, užkalbėtojas, burtininkus  ir kitus.

      Žmogus ieško durų, už kurių tikisi rasti tiesą ir pakliūna į melo pinkles, nes ten, ne už tų durų, jo laukia ezoterinio melo brukėjai. Eidamas melo keliu, žmogus praranda darbą, sveikatą, ramybę, džiaugsmą ir galiausiai žūva dvasiškai, o paskui ir fiziškai.

  Todėl, ir ne tik todėl, neseniai pirmavome Europoje savižudžių skaičiumi, – mus net vadino savižudžių tauta. Vadinamės krikščionimis, savo šalį krikščioniška, bet susidomėjimas okultizmu šalyje milžiniškas, – paskutiniai atsisakę pagonybės bei paskutiniai priėmę krikščionybę, vis dar sunkiai atsisakom su pagonybe susijusių reliktų.
     Tarp jų yra ir okultizmas, viena baisiausių savo forma ir turiniu pragaro religijų. Ši ,,religija'' tuo patraukli, kad joje nėra atsakomybės už savo veiksmus ir padarytus darbus. Pasibūrei, nori, eik paleistuvauk, nori – girtauk ir t. t. Beribė interpretacija morale, dorove ir net Dievo Žodžiu... Ir tai mes vadiname savastimi, tautiškumu? 

      Šiek tiek dėl mūsų tautos savasties, apie kurią sukurti ir tebekuriami mitai, rašomi ditirambai ir visaip liaupsinama praeitis, žavimasi protėvių gyvenimo būdu, kažkodėl vadinamu tautos savastimi… Mes niekada neturėjom jokios savasties, dėl to Lietuvos žmonės ir buvo tremtyje, todėl ir boluoja tėvų ir senelių kaulai Sibiro platybėse; dėl to Lietuvos kariuomenė be šūvio pasidavė 1941 metais raudoniesiems.

      Savastis yra tada, kai tautoje nebėra partinių, nesibaigiančių rietenų; kai mažėja savižudybių skaičius; kai vaikai gerbia savo tėvus taip, kaip moko Kristaus mokslas, ir pagaliau, kai vyriausybė vykdo moralią politiką, neskatinančią trečdalį tautos palikti savo Tėvynę... Tikroji savastis, tai Kristaus mokslo principai – pradedant morale, kultūra ir baigiant ekonomika – tautoje ir valstybėje.

      Būtent pagonybė, o ne kas kita, ir yra skurdo, nelaimių priežastis šeimose, tautoje. Pagonybė ima, krikščionybė duoda. Sėja ir pjūtis – krikščionybės esmė, o ne vien tik pjūtis ir pjūtis. Vien tik pjaunant žemė nualinama ir lieka bevaisė...

     Martynas Mažvydas prieš 450 metų rašė: „Taigi, meldžiu jus – pasvarstykite, koks pasibaisėtinas dalykas yra Dievo nepažinimas, koks baisus sielų maras stabmeldystė (pagonybė), koks pašėlimas siautėjančio velnio, sėjančio vis naują stabmeldystę ir ydingus prietarus“.

      Cituoju toliau: „Ne be didelio širdies skausmo tatai miniu – kokia nekultūringa ir tamsi palyginti su kitomis tautomis, nepažįstanti jokio pamaldumo ir krikščioniškos religijos yra mūsų tauta. <…>

      Negana to, – ir tatai dar baisiau girdėti, – daugelis dar ir dabar laikosi stabmeldystės (pagonybės) ir viešai ją išpažįsta: vieni garbina medžius, kiti upes, vieni – žalčius, kiti dar ką nors, šlovindami tarsi dievus. Yra tokių, kurie Perkūnui duoda įžadus, kiti dėl pasėlių garbina Laukosargą, dėl gyvulių – Žemėpatį. Tie, kurie linkę į piktus darbus, savo dievais išpažįsta aitvarus ir kaukus (demonus, piktąsias dvasias). Tačiau nedaugelis tesusimąsto, kokią Dievo rūstybę užsitraukia dėl tokių piktadarybių: juk dieviškasis Paulius skelbia, jog vienodai kalti tiek tie, kurie nesipriešindami jas palaiko, tiek tie, kurių kaltumą įrodo aiškūs nusižengimai“.

      Čia M. Mažvydas kalba ir apie pagoniškus ritualus, kurie yra okultizmo sudėtinė dalis. Atkreipdamas dėmesį į okultizmo apologetų veiklą, jis neapeina ir aukų atsakomybės. Šventasis Raštas įspėja: „O lauke lieka šunys, burtininkai, <…> stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro“ (Apreiškimo 22, 15).

      ,,Stabmeldžiai“, – pagoniškų ritualų ir tradicijų puoselėtojai ir skleidėjai bei juos palaikantys. „Mėgsta melą ir jį daro“, – manantys, kad žino tiesą, neatsivertę, bedieviai žmonės, besidedantys dvasiniais vadovais ir jų pasekėjai, o taip pat ir kai kurių konfesijų atstovai. 

      Todėl tikiu, kad ši knyga pasitarnaus ne tik tiems, kurie pradėjo žengti pirmuosius tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi žingsnius, bet ir tiems, kurie jau senokai tikėjimo kelyje...  

      ***

      Dievas prieš 450 metų suteikė Lietuvai galimybę pakeisti istorinį kelią. Ši galimybė atėjo su tautos raštijos paminklu – M. Mažvydo ,,Katekizmu”.

   ,,Katekizmas” – tai pirmoji lietuviška knyga, išleista 1547 metais. Tai ne pasakų rinkinys ar panašiai, tai Dievo Žodis. ,,Katekizmas” – Evangelijos mokymas. Jame yra dešimt Dievo įsakymų, pora psalmių, ištraukos iš Evangelijų ir apaštalų laiškų.

      Evangelija – tai antgamtinė žmonių ir tautų gyvenimus keičianti jėga. ,,Imkit ir skaitykit“, dabar Bibliją ant puikaus popieriaus, vertimai iš graikų ir hebrajų kalbų. Bet ne… Vėl klimpstama į pseudotautinę savimonę su pagoniškais labirintais ir raganiška trobelių ant vienos kojos teologija ant pagonybės liūno kranto.

      Pagonybė jau buvo, pailsėkim. O krikščionybė – tikroji? Ar išbandėm? Ar Evangelijos vėjai jau praūžė Lietuvoje? Negi mums nieko neliudija reformacijos patirtis Europoje – Janas Husas, Džonas Viklifas, Ulrichas Cvinglis, Martynas Liuteris, Jonas Kalvinas, Čarlzas Finėjas... Tai vardai, aukso raidėmis įrašyti į amžinąją Dievo knygą. 

     Turim ir Lietuvoje iškilių vardų, tokių kaip M. Mažvydas, Mikalojus Daukša, Kristijonas Donelaitis, Simonas Daukantas, Antanas Baranauskas, Juozas Tumas Vaižgantas, Motiejus Valančius ir kt.

      Per daugelį amžių Lietuvos žemė buvo gausiai aplaistyta, lyg tai ir dėl Dievo, užjūrio priešų pralietu mūsų protėvių krauju. Bet tai nebuvo Dievo darbas mūsų tautoje. Tikėjimo, moralės reikaluose turi būti laisva valia. Prievarta mylimas nebūsi ir mylėti nepriversi nei kito žmogaus, nei žmogaus Dievą. Tai buvo prasta sėja mūsų tautoje…

   Todėl paėmę Dievo Žodžio kalaviją eikime ten, kur Dievas mus siunčia. Nei nafta, nei ekonomika pasaulio nenustebinsime ir nepakeisime nei savęs, nei kitų. Tik Dievo Žodžio sėkla duos tą sėjos rezultatą, apie kurį mes svajojame visą atgimimo laikotarpį.

      Tik Evangelija bei mūsų požiūris į ją yra kelias Lietuvai į dorą, moralę ir tautos išlikimą. Ir neapsigaukime – Lietuvos laisvė, tai Dievo dovana mūsų tautai, asmeniška.

      Tad pradėkime sėti šias amžinybės sėklas – meilę, ištikimybę, gerumą, gailestingumą, nes tai išliekančios, dangiškąjį skonį turinčios vertybės. Bet prieš tai išsikuopkime savo namuose… 

     b. d.                   
                2007 m.