2011 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

(II) Bendri pastebėjimai apie žmogų


 

* Fizinė ir dvasinė širdis *  
                  (arba iš ko sudarytas žmogus)                   

      Jei paklaustum medikų, kaip išsaugoti širdį ir ilgiau ją išlaikyti sveiką ir darbingą, jie nurodytų tris faktorius:
      a) teisinga mityba;
      b) ramybė;
      c) sveika gyvensena. 
         
      Panagrinėkim punktą a) – teisinga mityba. Iš tiesų manau, maitindami savo vaiką nededam į maistą žiurkių nuodų. Turbūt ir patys nei garnyrą, nei desertą „nepagardintume“ tokiais nuodais… O jei panašų maistą vartotojas nupirktų parduotuvėje, tai kiltų toks skandalas, kad parduotuvės neišgelbėtų nei piniginės baudos, nei taisyklingai kalbančių advokatų plejada.
      Deja, mes tokį, tik dvasinį, maistą vartojame kasdien sąmoningai ar nesąmoningai. Neseniai mūsų vos neapmokestino prieš mūsų valią – turiu omeny priverstinį mokestį už respublikinės Lietuvos televizijos laidas, kurių metu skaitomi horoskopai, demonstruojami filmai, vyksta diskusijos, propaguojančios okultizmą. Ir tai per valstybinę televiziją… Jei tai rodoma per LRT, tai nėra ko net kalbėti apie tai, kas rodoma per nevalstybines TV.
      Šiandien daugelio žmonių neišprusimu pasinaudojo dvasinių nusikaltėlių gildijos atstovai – astrologai, būrėjos, bioenergetikai, ekstrasensai ir t. t. Jie masiškai užplūdo miestų sales, televizijos ekranus, demonstruodami savo „išprusimą“ bei brukdami dvasinius nuodus. Jiems mielai talkina televizijos laidų kūrėjai, kad praskaidrintų nykią kai kurių individų būtį prikurdami laidų, pilnų tokio konglomerato, nuo kurio darosi bloga mąstančiam žmogui: pagonybė susimaišiusi su krikščioniškom vertybėm, ir viską vainikuoja satanistiniuose ritualuose naudojama atributika, apie kurios paskirtį dažnas laidų kūrėjas ir vartotojas net neįtaria.
      Namų šeimininkėms leidžiami maisto gaminimo vadovėliai, kuriuose nurodomi sveikatai naudingi produktai. Einantiems į mišką grybautojams išleistos kišeninio formato knygutės, kurias išsitraukęs iš kišenės kur miške, gali nustatyti, tas ar anas grybas nuodingas ar ne.
      Dvasinis maistas taip pat gali būti nuodingas arba ne. Žmogus Šventame Rašte įvardintas kaip trijų dimensijų būtybė – dvasia, siela ir kūnas (1 Tes 5, 23); (Heb 4, 12).
      Kas yra kas, dėl šio nežinojimo, o gal ir nenoro žinoti, yra kuriamos tokios televizijos laidos, kurios maitina kūrėjų išdidumą ir kelia reitingus TV žiūrovų akyse. Žmogaus akys ir ausys yra sielos vartai. Ką mes praleidžiame pro tuos vartus, ką žiūrime ir ko klausomės, tai yra mūsų esybė. Maitindami savo kūną, – o fizinis kūnas, su kuriuo daugelis save tapatina ir kuris tėra žmogaus esybės apvalkalas (namas, kuriame gyvena siela ir dvasia) – užmirštame apie savo namų vidų, sielą ir dvasinę širdį.
    Kiekvienas žmogus turi fizinę širdį, kurios paskirtis – aprūpinti vidaus organus krauju. Taip pat kiekvienas turime dvasinę širdį. Tai lyg nematoma, pvz. pieštuko ar morkos viduje esanti šerdis. Kai kas žmogaus dvasią – širdį vadina pasąmone, tai ne visai teisinga, – sakyčiau, kad dvasinė širdis, tai lyg dovana, iš išorės supakuota didesniu ar mažesniu popieriaus kiekiu – viduje kartoninė dėžutė, o dėžutėje glūdi kažkas, kas taip svarbu mums. Tas kažkas yra mūsų dvasia, tikrasis vidinis žmogus.
      O geriausiai, tai kas iš Dievo, fiksuoja tik atgimusio iš aukšto (Jn 3, 3-7) žmogaus dvasia. Deja, daugelio žmonių tai ignoruojama, iškeliant tobulo kūno privalumus, pabrėžtinai gerbiant jo norus. Mes tenkiname savo sielos reikalavimus nuolat sakydami „taip“ jos norams, todėl siela valdo mūsų kūnus, kaip mažytis vairas didžiulį tanklaivį. Mūsų siela turi būti sutarime su atgimusia dvasia ir leisti Dievui kiekvieną dieną nukreipti žingsnius Jo norima linkme!
      O kūnas tėra tik dulkės. „Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą…“ Pradžios (2, 7). Žmogaus kūnas buvo molio gabalas, kurį Dievas atgaivino – taip žmogus tapo gyva siela.
      Mūsų sielą sudaro keli elementai: protas, valia ir emocijos. Ja mes priimame atsakomybę už asmeninius sprendimus – į protą ateina mintis ir jis pareiškia: „aš manau“. Paskui mintis, prisiauginusi svorio, pajudina valią, kuri sako – „aš noriu“ ir kūnas pajuda link norų išsipildymo vietos ar geidžiamo objekto. Įsijungia juslingumo svertai „aš noriu“, „man gera“ ir panašiai.
      Nemąstant apie dvasios norus, ignoruojant vidinio žmogaus balsą ir vykdant kūno norus, kartais nueinama tiesiausiu keliu link tokios nuodėmės, kaip homoseksualizmas…
      Juk ne visi žinome, iš kur tos mintys atėjo?.. O mintys turi įsčias! Kontroliuojamas sielos norų žmogus tėra tik marionetė to paties pavadinimo (marionečių) teatre. Kodėl? Todėl, kad žmogus nuo pat gimimo – nuodėmingas. Ir tai yra pirmojo žmogaus, Adomo, įvykdytos nuodėmės pasekmė. Mūsų sielos nuo tada yra maištininkės: „…Jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose.
      Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai, kaip ir kiti“ (Ef 2, 1-3).
      Kol žmogaus dvasią kontroliavo Dievas, dvasia kontroliavo sielą ir vadovavo kūnui, ir tai buvo gerai. Mūsų esybės dalis, – siela, jei atskirti ją nuo kūno, gali jausti, girdėti, kalbėti ir mąstyti, bet negali egzistuoti be fizinio apvalkalo – kūno. Mums mirus, fizinis kūnas yra palaidojamas, o mūsų siela ir dvasia tuoj pat keliauja į Dangų, kur stos prieš Teisėją garbų, prieš Kristaus teismo krasę. Todėl mes, tikintieji Jėzumi, „norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu“ (žr. 2 Kor 5, 8). Bet būti kartu su Viešpačiu nepavyks be suistaikymo su Dievu.  
      O susitaikyti su Dievu žmogus gali tik tikėjimu į Jo Sūnų, Viešpatį Jėzų Kristų. Susitaikiusi arba naujai atgimusi dvasia ima vadovauti sielai ir kūnui, taip kaip buvo nuo Sukūrimo pradžios. Pabrėžiu, kito kelio pas Tėvą, kaip tik per Viešpaties Jėzaus Kristaus auką, nėra: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). 
      Kaip sako vienas Dievo žmogus, Kostas Burbulis: „Viešpatį ir artimą suprasti protu yra išmintis, o suprasti jausmais – meilė“. 
      Dievas davė savo išrinktai tautai ir, apskritai, žmonijai įsakymus. Pirmasis: „mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis”. Antrasis: „mylėk savo artimą, kaip save patį…“ Morkaus (12, 30-31).
      Taigi, Viešpatį, žmones ir visa, kas vyksta aplinkui, mes priimame dvasia, protu ir jausmais – visomis savo jėgomis. Bet kaip žinoti, kada mes teisingai mylime, kada ne? Ar adekvačiai reaguojame į aplinkos ir žmonių mums metamus iššūkius? Kur ribos tarp gėrio ir blogio, ar tos ribos mums aiškios ir suprantamos? Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, rašoma laiške Romiečiams 2, 9-10.
      Dabar jau žinome, kad dažną mūsų kontroliuoja trys sielos sritys: valia, protas, jausmai. Tad kas yra kas ir kaip atskirti gera nuo bloga?
      Šventajame Rašte yra vartojami žodžiai, apibūdinantys žmones po Adomo nuopolio: juslinis, pasaulietiškas, nedvasinis, sielinis, kūniškas. Kokiam gi žmogui skiriami šie nelabai malonūs ausiai žodžiai? Žmogui, nesusitaikiusiam su Dievu, – nusidėjėliui, štai kam. Ir ne tik. Beje, toks žmogus gali ir bažnyčią lankyti...
      Šiuo metu masinės informacijos priemonės, ypatingai televizija, itin daug kalba apie dvasinius reiškinius ir įvairius metafizinius pasireiškimus mūsų visuomenėje. Kadangi sieliškumas atvėrė duris demoniškiems, neregėtiems iki šiol dalykams, tik dvasinis, t. y. tikintis Jėzumi Kristumi ir atgimęs iš naujo (Jn 3, 7), žmogus gali atskirti dieviškus pasireiškimus nuo demoniškų aplinkiniame pasaulyje, na, ir savo asmeniniame gyvenime.
      Ir kol visuomenė neįsisąmonins kad žmogus visų pirma – dvasinė būtybė, tol progreso, kurio visi trokštame, nematysime.
  Didysis reformatorius Martynas Liuteris yra pasakęs, kad institucija, kuri kasdien nenagrinėja Dievo Žodžio, yra pasmerkta morališkai žlugti. Todėl, dėstydami Darvino evoliucijos teoriją vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, nesistebėkime, kad jaunimas (o ir ne vienas garbaus amžiaus sulaukęs pilietis) elgiasi gatvėse kaip primatai.
     *** 
    1776 metų JAV Nepriklausomybės deklaracijoje aiškiai įvardyta, kad tikėjimas Kūrėju, prieš kurį atsakingi visi, netgi valstybė – yra būtinas deramai vyriausybei. Jei turėsime tokias nuostatas visuomenėje, asmeniniuose gyvenimuose, tada, tikiu, elektoratas, atėjus eiliniams rinkimams, neberinks Tėvynės išdavikų, ir žmonių atrankos kriterijai bus aiškūs.
      Tada nebus svarstymų, ar vienos lyties žmonių santuokas registruoti, ar ne…
      Tada nebus katastrofiškos emigracijos, nes pastačius teisingus moralinius pamatus, ekonomikos pastatas išstovės esant bet kokioms vėtroms ir audroms, ir nebereikės gerovės ieškoti užjūrio šalyse…
      Tada nebebus tiek skyrybų ir santuokos taip dažnai nesubyrės, nes bus klausiama savo Tėvo nuomonės, ar antra pusė tinkama, ar ne…
      Tada pastačius šeimos centre Dievo Žodį, šeimos sutvirtės, pakils gimstamumas, suklestės valstybė. Todėl norėdami sukurti gerovę ir ją apsaugoti, mes turėtume nuolat žvelgti į kelio ženklus ir mūsų kompasą – Bibliją, Dievo Žodį. 
      ...Mums bekeliaujant link pažinties su Biblija, norėčiau papasakoti vieno žmogaus istoriją, kaip jis susitaikė su Dievu, – tik nepamirškim, kad svarbiausia kiekvienam, tai susitaikyti su Dievu asmeniškai! Ne kolektyvui, bet individui skirta amžinybė!  
    
       2007 m.