2011 m. birželio 29 d., trečiadienis

(I) ,,Aklieji“

       
Bibliniai atsakymai į žmogaus gyvenimo nesėkmių, ligų ir nelaimių  priežastis  
             
  (Knyga skirta ir tam, kad kuo daugiau žmonių liktų gyvais dar šiame gyvenime ir išsigelbėtų į amžinybę!) 
   

   Pratarmė  
 
      Šią knygą skiriu savo tautai, kuri iškentėjusi tiek nuopolių istorijos kryžkelėse, tikiu, prisikels naujam gyvenimui ir nusipurčiusi dvasinius voratinklius, aukštai iškėlusi galvą ir ištiesinusi pakumpusius pečius, pakeis savo istorinį kelelį į tiesų ir aiškų doros kelią, kurio kryptį rodys vienintelis ir neklystantis Dievo Žodžio kompasas.  
     ...Kai buvau jaunas ir mokiausi skulptūros meno, ir ne tik, domėdamasis tuo ,,ne tik“, aptikau flamandų dailininko Piterio Breigelio vyresniojo paveikslą ,,Aklieji“. Pamatęs jį, abejingas nelikau, ir todėl dabar, praėjus daugeliui metų, pasirinkau šito paveikslo idėją, kaip išeities tašką tam, ką noriu išdėstyti šioje knygoje, kurią kaip priešpriešą ekstrasensų mokymams noriu pateikti visuomenei ir savo mylimai lietuvių tautai, kurią sudaro įvairių tautybių gyventojai: rusai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai, baltarusiai ir kiti.


     Įvadas  
       
      Įvairiais laikais žmonės ieškojo laimės rakto. Rakto, kuriuo atrakinus spyną už durų rastų lobius…
      Deja, tokių durų pasaulyje labai maža. O ir už jų rasti lobiai – dažniausiai materialūs – niekam laimės neatnešė. Gal kiek džiaugsmo kažkuriam laiko tarpui… Bet ramybės, išliekančio vidinio džiaugsmo pinigais nenusipirksi.
      Mano raktas pataikė į tokių durų spyną, kurias atrakinus aš radau Amžinybės Perlą. Šio Perlo vertės negalima išreikšti jokiais pinigais, nes visi pasaulio nuliai yra beverčiai be vieneto prieš juos. O tas vienetas ir yra Jėzus Kristus, Amžinybės Perlas! 
     Tai, ko ieškojau visą gyvenimą, radau akimirksniu. Ir kuo ilgiau laikau Jį arty širdies, juo labiau Jis tviska visom vaivorykštės varsom, skleisdamas neišmatuojamus išminties ir meilės spindulius, kurių buvime neįmanoma išlikti egoistišku, piktavaliu, kvailu ar nesąžiningu žmogumi... 

          
 AKLIEJI     
                   
      Beveik 2000 metų krikščionybė buvo pagrindinė, gyvenimus keičianti jėga pasaulyje. Pripažįstant savo skaudžias silpnybes, liūdnas nesėkmes ir neatleistinus poelgius, Kristaus bažnyčia buvo ir tebėra pagrindinis civilizacijos ramstis ir ryškiausia visuomenės sąmonės šviesa, o krikščionybė – vienintelė jėga, kuri grumiasi su totalia šėtono įtaka žmonijai, jos veiklai ir gyvenimui.
      Iš esmės krikščionybė yra mokslas. Praėjusių 2000 metų istorija, tai Kristaus mokslo raidos etapas. Bet dabar žinodami, kad žmogus ne tik kuria, bet ir nusikuria, suprantame, kad ir krikščionybė, ne tik vaistai, ar kai kurie kiti mokslo atradimai, buvo naudojami kaip priedanga piktiems darbams atlikti.
      O kiek visokių mokslų atsirado atėjus į pasaulį Kristui, kiek piktų jėgų norėjo šį naujagimį sunaikinti. Vieni ginklu, kiti – žodžiu. Iš čia ir tokia ideologijų, priešiškų krikščionybei, gausa. Kadangi Jėzus pasakė, kad Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas, – nenuostabu, kad priešas pakely prisėjo tiek piktžolių…
      Ir manau, kad daugelis sutiks su teiginiu, jog labiausiai visuomenės moralę griaunančios jėgos yra susijusios su krikščionybei priešiškomis ideologijomis. Tik vienos jų – pasyvios, o kitos – agresyvios.
      Ypatingą vaidmenį žmonių moralės normų griovime ir bedugnės tarp Dievo ir žmogaus gilinime pragaro jėgos skyrė okultizmui, astrologijai ir rytų religijų mokymams.
      Viliodami žmones nuo Kristaus meilės mokslo – krikščionybės, šie mokymai padarė žmonijai daugiau žalos negu visi karai kartu sudėjus. Taip daugeliui durys į išsigelbėjimą buvo uždarytos…
      ***
      Šiandien dažnas ieško atsakymų į nuolat iškylančius klausimus dėl sveikatos, gyvenimo problemų, atities perspektyvų. Milijonai žmonių visame pasaulyje gyvena ko nors ieškodami: garbės, pasisekimo, malonumų, turtų.
      Daugelis suranda, ko ieško, ir būna patenkinti. Bet vėliau jiems paaiškėja, jog dar kažko trūksta. Garbė, moksliniai laipsniai, darbas, malonumai patenkina tam tikrą laiką ir tik iš dalies. Ir vėl viduje atsiranda tuštuma – nepasitenkinimas, neviltis, gyvenimas tampa beprasmis… Vėl nesibaigiantys klausimai – kas, kodėl? Neradę atsakymų pas medikus, bažnyčios tarnus, jų ieško pas ,,netradicinius“ dvasios darbuotojus: šamanus, žolininkus – kerėtojus, raganas, būrėjas, ekstrasensus – radiastezininkus, įvairius biodiagnostus bioenergetikus,  gyduolius, užkalbėtojas, burtininkus  ir kitus.
      Žmogus ieško durų, už kurių tikisi rasti tiesą ir pakliūna į melo pinkles, nes ten, ne už tų durų, jo laukia ezoterinio melo brukėjai. Eidamas melo keliu, žmogus praranda darbą, sveikatą, ramybę, džiaugsmą ir galiausiai žūva dvasiškai, o paskui ir fiziškai.
  Todėl, ir ne tik todėl, neseniai pirmavome Europoje savižudžių skaičiumi, – mus net vadino savižudžių tauta. Vadinamės krikščionimis, savo šalį krikščioniška, bet susidomėjimas okultizmu šalyje milžiniškas, – paskutiniai atsisakę pagonybės bei paskutiniai priėmę krikščionybę, vis dar sunkiai atsisakom su pagonybe susijusių reliktų.
     Tarp jų yra ir okultizmas, viena baisiausių savo forma ir turiniu pragaro religijų. Ši ,,religija'' tuo patraukli, kad joje nėra atsakomybės už savo veiksmus ir padarytus darbus. Pasibūrei, nori, eik paleistuvauk, nori – girtauk ir t. t. Beribė interpretacija morale, dorove ir net Dievo Žodžiu... Ir tai mes vadiname savastimi, tautiškumu? 
      Šiek tiek dėl mūsų tautos savasties, apie kurią sukurti ir tebekuriami mitai, rašomi ditirambai ir visaip liaupsinama praeitis, žavimasi protėvių gyvenimo būdu, kažkodėl vadinamu tautos savastimi… Mes niekada neturėjom jokios savasties, dėl to Lietuvos žmonės ir buvo tremtyje, todėl ir boluoja tėvų ir senelių kaulai Sibiro platybėse; dėl to Lietuvos kariuomenė be šūvio pasidavė 1941 metais raudoniesiems.
      Savastis yra tada, kai tautoje nebėra partinių, nesibaigiančių rietenų; kai mažėja savižudybių skaičius; kai vaikai gerbia savo tėvus taip, kaip moko Kristaus mokslas, ir pagaliau, kai vyriausybė vykdo moralią politiką, neskatinančią trečdalį tautos palikti savo Tėvynę... Tikroji savastis, tai Kristaus mokslo principai – pradedant morale, kultūra ir baigiant ekonomika – tautoje ir valstybėje.
      Būtent pagonybė, o ne kas kita, ir yra skurdo, nelaimių priežastis šeimose, tautoje. Pagonybė ima, krikščionybė duoda. Sėja ir pjūtis – krikščionybės esmė, o ne vien tik pjūtis ir pjūtis. Vien tik pjaunant žemė nualinama ir lieka bevaisė...
     Martynas Mažvydas prieš 450 metų rašė: „Taigi, meldžiu jus – pasvarstykite, koks pasibaisėtinas dalykas yra Dievo nepažinimas, koks baisus sielų maras stabmeldystė (pagonybė), koks pašėlimas siautėjančio velnio, sėjančio vis naują stabmeldystę ir ydingus prietarus“.
      Cituoju toliau: „Ne be didelio širdies skausmo tatai miniu – kokia nekultūringa ir tamsi palyginti su kitomis tautomis, nepažįstanti jokio pamaldumo ir krikščioniškos religijos yra mūsų tauta. <…>
      Negana to, – ir tatai dar baisiau girdėti, – daugelis dar ir dabar laikosi stabmeldystės (pagonybės) ir viešai ją išpažįsta: vieni garbina medžius, kiti upes, vieni – žalčius, kiti dar ką nors, šlovindami tarsi dievus. Yra tokių, kurie Perkūnui duoda įžadus, kiti dėl pasėlių garbina Laukosargą, dėl gyvulių – Žemėpatį. Tie, kurie linkę į piktus darbus, savo dievais išpažįsta aitvarus ir kaukus (demonus, piktąsias dvasias). Tačiau nedaugelis tesusimąsto, kokią Dievo rūstybę užsitraukia dėl tokių piktadarybių: juk dieviškasis Paulius skelbia, jog vienodai kalti tiek tie, kurie nesipriešindami jas palaiko, tiek tie, kurių kaltumą įrodo aiškūs nusižengimai“.
      Čia M. Mažvydas kalba ir apie pagoniškus ritualus, kurie yra okultizmo sudėtinė dalis. Atkreipdamas dėmesį į okultizmo apologetų veiklą, jis neapeina ir aukų atsakomybės. Šventasis Raštas įspėja: „O lauke lieka šunys, burtininkai, <…> stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro“ (Apreiškimo 22, 15).
      ,,Stabmeldžiai“, – pagoniškų ritualų ir tradicijų puoselėtojai ir skleidėjai bei juos palaikantys. „Mėgsta melą ir jį daro“, – manantys, kad žino tiesą, neatsivertę, bedieviai žmonės, besidedantys dvasiniais vadovais ir jų pasekėjai, o taip pat ir kai kurių konfesijų atstovai. 
      Todėl tikiu, kad ši knyga pasitarnaus ne tik tiems, kurie pradėjo žengti pirmuosius tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi žingsnius, bet ir tiems, kurie jau senokai tikėjimo kelyje...  
      ***
      Dievas prieš 450 metų suteikė Lietuvai galimybę pakeisti istorinį kelią. Ši galimybė atėjo su tautos raštijos paminklu – M. Mažvydo ,,Katekizmu”.
   ,,Katekizmas” – tai pirmoji lietuviška knyga, išleista 1547 metais. Tai ne pasakų rinkinys ar panašiai, tai Dievo Žodis. ,,Katekizmas” – Evangelijos mokymas. Jame yra dešimt Dievo įsakymų, pora psalmių, ištraukos iš Evangelijų ir apaštalų laiškų.
      Evangelija – tai antgamtinė žmonių ir tautų gyvenimus keičianti jėga. ,,Imkit ir skaitykit“, dabar Bibliją ant puikaus popieriaus, vertimai iš graikų ir hebrajų kalbų. Bet ne… Vėl klimpstama į pseudotautinę savimonę su pagoniškais labirintais ir raganiška trobelių ant vienos kojos teologija ant pagonybės liūno kranto.
      Pagonybė jau buvo, pailsėkim. O krikščionybė – tikroji? Ar išbandėm? Ar Evangelijos vėjai jau praūžė Lietuvoje? Negi mums nieko neliudija reformacijos patirtis Europoje – Janas Husas, Džonas Viklifas, Ulrichas Cvinglis, Martynas Liuteris, Jonas Kalvinas, Čarlzas Finėjas... Tai vardai, aukso raidėmis įrašyti į amžinąją Dievo knygą. 
     Turim ir Lietuvoje iškilių vardų, tokių kaip M. Mažvydas, Mikalojus Daukša, Kristijonas Donelaitis, Simonas Daukantas, Antanas Baranauskas, Juozas Tumas Vaižgantas, Motiejus Valančius ir kt.
      Per daugelį amžių Lietuvos žemė buvo gausiai aplaistyta, lyg tai ir dėl Dievo, užjūrio priešų pralietu mūsų protėvių krauju. Bet tai nebuvo Dievo darbas mūsų tautoje. Tikėjimo, moralės reikaluose turi būti laisva valia. Prievarta mylimas nebūsi ir mylėti nepriversi nei kito žmogaus, nei žmogaus Dievą. Tai buvo prasta sėja mūsų tautoje…
   Todėl paėmę Dievo Žodžio kalaviją eikime ten, kur Dievas mus siunčia. Nei nafta, nei ekonomika pasaulio nenustebinsime ir nepakeisime nei savęs, nei kitų. Tik Dievo Žodžio sėkla duos tą sėjos rezultatą, apie kurį mes svajojame visą atgimimo laikotarpį.
      Tik Evangelija bei mūsų požiūris į ją yra kelias Lietuvai į dorą, moralę ir tautos išlikimą. Ir neapsigaukime – Lietuvos laisvė, tai Dievo dovana mūsų tautai, asmeniška.
      Tad pradėkime sėti šias amžinybės sėklas – meilę, ištikimybę, gerumą, gailestingumą, nes tai išliekančios, dangiškąjį skonį turinčios vertybės. Bet prieš tai išsikuopkime savo namuose… 
     b. d.                   
                2007 m.