2011 m. liepos 2 d., šeštadienis

(IV) Mano liudijimas


              
     Gyvenime teko padirbėti daugelyje vietų. Jaunystėje laimėjau konkursą lietuviško meninio filmo ,,Posūkis“ vienam pagrindinių vaidmenų. Dėl ligos nebaigiau filmuotis kitame lietuviškame filme ,,Kai aš mažas buvau...    
     Kiek vėliau epizodiškai dirbau vieno rajoninio laikraščio neetatiniu korespondentu keletą novelių išspausdino tame pačiame laikraštyje. ,,Vagosleidykla – man dar besimokant vidurinėje išleido mano verstą iš rusų kalbos knygutę vaikams.
     Valstybinėje Filharmonijoje grojau ir dainavau estradiniame ansamblyje, vadovaujamame kompozitoriaus Miko Suraučiaus. Apvažiavome visą Lietuvą, didžiausius Latvijos miestus. Apkeliavom Vidurinės Azijos šalis, – buvome Kirgizijoje, Uzbekistane, Turkmėnijoje, Kazachstane, –  didžiuosiuose šių šalių miestuose teko koncertuoti. Teko būti ir kelių ansamblių vadovu... 
     Mokiausi skulptūros meno pas žymiausius šalies skulptorius, tapybos – pas europinio masto meistrus, piešimo meno – pas asų asus. Buvau ir bedarbiu, tad žinau ką reiškia būti atmestam. Tai buvo mano gyvenimo universitetai...
     Manau, kad būtent tokie universitetai ir palieka giliausią antspaudą žmogaus gyvenimo pase, nes juose dėstytojais tampa kas tik nori, arba jie pernelyg dažnai keičiasi. Vieni į tavo gyvenimą įeina manipuliuodami apgaule, kiti – vedini savanaudiškų tikslų. Dar kiti kaip vienadienės plaštakės, užsidega aistra kažkokiam tavo talentui, bet greit perdega, arba tu juos sužeidi...
    Ko tik tie mokytojai nemokė. Vaikystėje vogti, paauglystėje – maištauti, jaunystėje – neapkęsti ir visaip tą neapykantą išreikšti.
    Savo vietos gyvenime ir tikslo paieška – tai pačios skausmingiausios patirtys, tai kelias, pilnas klaidų, atradimų ir praradimų. Sakoma, kad kas nenori mokytis iš tautų istorijos ar kitų klaidų, tesimoko iš savų! Taip kelias dar pailgėja, prisideda keletas kursų ar keliolika. Nesimokai tikruose universitetuose, tenka mokytis pogrindiniuose. O po grindimis, žinia, kas veisiasi...
    Kai žmonės pradeda ieškoti paslėptos tikrovės, apeidami tiesos Autorių, pačią Tiesą, tos paieškos jiems gali liūdnai baigtis. Tiesa – tai Asmuo. Tas Asmuo – Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Žodis.
    ...Bet kiek reikėjo nukeliauti, kiek kelio ženklų pakelėse nulaužti, kol sutikau Tiesą, veikiau, Tiesa leidosi atrandama. Bet yra ir dar viena kelionėje link Tiesos patirtis – labiausiai ir daugiausia malkų priskaldo „nuoširdūs“ tiesos ieškotojai. Kažkas išsireiškė, vardan tiesos pasaulyje kilo baisiausi karai. Gal ir taip... Aš dar pridurčiau – vardan „savo“ tiesos. 
    Žinau ir vietą, kur bus daugiausia tokios tiesos ieškotojų ir klausimo „kodėl“ mėgėjų. Ta vieta – pragaras. Klausimas „kodėl“, nuolat kylantis itin uoliai tiesos ieškantiems, išpučia išdidumą ir dažnai nuveda į pražūtį. Į devynis klausimus „kodėl“ ateina toks dešimtas ,,todėl", kad nebežinai, kaip atsitiesti. Taigi, dabar mano tikėjimo credo – išpažinimas ir kai kurie prisipažinimai.
        ***  
    Ne visada buvo lengva. Einant gyvenimo keliu išgyvenau septynias operacijas, kurios pakeitė mano gyvenimą. Keturios iš jų buvo su „krauju – tulžies, bicepso ir kojos. Lygioje vietoje lūžo koja – dvigubas kulkšnelių lūžis. Bekeliant nesunkų stalelį trūko bicepsas, nors mėtant dvipūdę viskas būdavo gerai. O prieš tai gulėjau keturiose ligoninėse vien tik dėl kepenų būklės, mat bekoncertuodamas po Lietuvos miestus, susirgau hepatitu. 
    O kur dar toksikomanija, gatvės muštynės, širdies ligos, mintys apie savižudybę, alkoholis ir nuotykiai, kurių pasėkoje depresija ir beprasmybė. Pinigai manęs nebepatenkindavo, juos šimtais mėtydavau...
    Be to, persekiojo baisios mintys, sapnai. Kažkas iš nematomo pasaulio, apsirėdęs baltais rūbais, vieną naktį užėjo į mano kambarį ir išnyko. Buvau gilioj depresijoj, bet to, įėjusiojo, žodžiai išblaivė ir paliko mano širdyje tokią ramybę, kokios niekada nebuvau patyręs.
    Kadangi nesilioviau eksperimentuoti savo sveikata, susirgau kasos uždegimu, kitaip sakant, pankreatitas... Vėl ligoninė, vėl palatos sienos be tapetų, vaistų kvapas. 
    Kraujyje bilirubino kiekis viršijo 200. Bilirubinas – tai tulžies pigmentas, susidaręs organizme yrant hemoglobinui, rudi kristalai. Mano akių baltymai paraudonavo ir net nagų spalva pakito. 
    Daktaras sako, kad reikia pašalinti dalį kepenų ir nereikia bijoti. Nieko tokio, aišku, jei nekreipsi dėmesio į tai, kad palatos draugas akyse mirė nuo tokios pat ligos. Prieš tai gulėjęs kažkurio skyriaus vedėjas mirė nuo kasos uždegimo, nepadėjo net aukšta padėtis. Bet grįškim į palatą... 
    ...Dirgina keistas artimųjų elgesys – ašaros, nutylėjimai ir chirurgo žodžiai, ištarti po savaitės badavimo, paprašius suvalgyti bent mažą obuoliuką: „valgyk, jei nori, kad tave priekin kojomis išneštų...“ 
    Vieną vakarą, būsimos operacijos ar mikrooperacijos išvakarėse, stoviu septinto aukšto koridoriuje ir girdžiu žodžius, lyg koks žmogus man kalbėtų: „šok iš balkono, nebijok, juk nebaisu... Užtat nejausi skausmo, kai operuos, viskas baigsis, kančios irgi...“
    Na ir einu žvilgtelėti, koks ten vaizdas nuo to balkono... Apsidairau, o aplinkui nė vieno žmogaus nematyti, tuščia, lyg iššluota. Kas tai pasakė? Kieno šita „auksinė“ mintis, rodanti lyg ir išeitį, tik neaišku, kur?
     ...Einu, einu, bet prie balkono turėklo prieiti negaliu, lyg kokia jėga trukdo – nematoma, bet kartu valdinga, sulaikanti nuo baisaus žingsnio ir švelni, nesukelianti nei skausmo, nei nemalonių pojūčių.
     Taip ir neiššokau... Kitą dieną nuvežė mane į operacinę ir prasidėjo – į skrandį sukišo japonišką zondą, į zondą – vielą, su kurios pagalba turi išžvejoti tariamai iš tulžies pūslės iškritusius akmenukus. Chirurgas vis klausia, ar man neskauda ir ką jaučiu... O ką gali jausti pusantros valandos išgulėjęs be narkozės ant operacinio stalo su viela pilve?
     Pagaliau daktarams pavyko įstatyti kažkokį vamzdelį, kuris sujungė mano kasos ir kepenų latakus. Bet staiga…
    Kaip vėliau pasakojo skyriaus vedėjas, chirurgas, mūsų šeimos pažįstamas, stebėjęs šią procedūrą kompiuteryje, tas vamzdelis nei iš šio, nei iš to, prieštaraudamas man žinomiems fiziniams dėsniams, bet kaip dabar suprantu, neprieštaraudamas dvasiniams, lyg kulka išlėkė iš mano pilvo. Chirurgai taip nieko ir nesuprato, nes įvyko antgamtinis dalykas – vamzdeliai šiaip nei iš šio, nei iš to, neskraido iš pilvų! O šitą išmetė ne kas kitas, bet Viešpaties angelas. 
    Paklausit, kodėl? Todėl, kad nesišaukiau Viešpaties Jėzaus! Manau, dvasiniame pasaulyje vyko didžiulė kova dėl mano sielos, kadangi iki įtikėjimo buvau įklimpęs okultizmo liūne: būrimas kortomis, žaidimas adatėlėmis (spiritizmas) bendraamžių vakarėliuose, čigonės pranašavimas, delno vingių tyrinėjimas arba chiromantija, kompiuterio sudaryta prognozė mano gyvenimui, hipnozės seansai bei kasdieniai prietarai, susipynę su horoskopų skaitymu ir t. t. Visa ši okultinė praeitis, o Lietuvoje ją turi kas antras trečias, leido šėtonui reikalauti mano gyvenimo. 
    Bet dabar, būdamas tikintis, atgimęs iš aukšto žmogus, žinau, kad jis (šėtonas) – liūtas be dantų, nes juos jam prieš 2000 metų išmušė kitas liūtas iš Judo giminės – Jėzus Kristus. Galiu ir vietą nurodyti, kur vyko ši didžiausia visų laikų kova – tai Golgotos kalno ringas. Pranašumas buvo akivaizdus, velniui laimėti Jėzus nepaliko jokių šansų!
       ***  
    Taigi, grįžtu prie asmeninio liudijimo. Į mano gyvenimą okultinė praeitis atnešė prakeikimą, kuris visada lydi tokio pobūdžio veiklą. Būtent dėl to ir patyriau tokius organizmo stresus lygiose, neutraliose vietose. Taip prasidėjo netikrų dievų laidotuvės.
  Pirmas iš tų dievų buvo mano raumenų tvirtovė. Štanga, dvipūdė ir veidrodis. Tuštybių tuštybė ir pabaiga panaši. Po bicepso ir dvigubo kojos kulkšnelių lūžio operacijos turėjau ir toliau šeimą aprūpinti. Teko eiti dirbti ten, kur niekada neičiau, jei būčiau neoperuotas ir fiziškai sveikas. Ta vieta – Gariūnų turgus. Pasitvirtino liaudies išmintis „nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo pačiam gerti“. Taip palaidojau pirmą netikrą dievą – raumenų tvirtovę.
    ...Kaip bebūtų keista, bet per pora metų prekiaudamas praturtėjau tiek, kad padėjau atliekamus dolerius į firmą didelėms palūkanoms gauti. Kadangi tuo metu Lietuvoje buvo daug aferizmo, kaip dažnai būna šalyse pereinamuoju laikotarpiu, tos firmos savininkas ėmė ir pabėgo į kitą šalį su visais pinigais ir „didelėm“ palūkanom. Taip mirė antras netikras dievas mano gyvenime – finansinis saugumas. 
    Tada pasinėriau į gyvenimo „malonumus“ – draugų kompanijos bei visa tai, kas su  tuo susiję – ir pradėjau sparčiai ristis į bedugnę, kaip kitaip pasaulis siūlo reaguoti į tuštybės laidotuves? 
    Dažniausiai žmonių gyvenimuose dominuoja netikusios, laikinos atramos – pinigai, valdžios troškimas, epikūrizmas – „kol jaunas, linksminsiuos, o atėjus laikui atgailausiu, ir viskas bus gerai...“ 
    Ne, nebus gerai, nes iliuzijos greitai išsisklaido ir neatlaikys nei gyvenimo, nei laiko patikrinimo. Vienintelis pamatas, atrama mūsų gyvenime – charakteris. Tikinčiojo gyvenime jis formuojamas bendraujant su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
     Žinia, išgėrus nors ir nedidelę dozę alkoholio, ar tai būtų alus, ar vynas, norisi dar. Ne paslaptis, kad išgėrus susilpnėja žmogaus moralinis imunitetas, žmonės tampa mažiau atsparūs įvairiems gundymams. Blogi dalykai, kaip ir geri, turi tendenciją augti, didėti ir prasideda iš pažiūros labai nekaltai.
    Alkoholis, nikotinas ir narkotikai – tai broliai trynukai. Tai piktosios dvasios, turinčios misiją nuodyti mūsų kūną, kuris pagal Šventą Raštą yra Šventosios Dvasios šventovė – „Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla...“ (2 Kor 6, 16). 
    Mes būsime teisiami, t. y. duosime apyskaitą Viešpačiui už savo talentų panaudojimą bei kūno priežiūrą kaip ūkvedžiai ir prievaizdai. Juk kūnas yra mums Jo patikėtas turtas šioje žemėje!
    ...Begarbinant trečią netikrą dievą – malonumų ieškojimą – progresavo geltligė, išsivystė kasos uždegimas. Kai kas sakė, kad tai vėžys... Prisidėjo dar ir tulžies akmenligė. Visa ši velnio gėlyčių – ligų puokštė neatsirado be priežasties. Beprekiaudamas turguje, aš dar grojau gitara kavinėse ir restoranuose, taip uždirbdamas šeimai. O dar daugiau pradirbdamas, kol vėl atsiduriau ligoninėje. 
    Taip mirė trečias dievukas, kurio vardas – malonumų ieškojimas, arba kaip dabar madinga vartoti tarptautinius žodžius – epikūrizmas. Postmodernistinėje eroje itin propaguojamas šis nevaržomas naudojimasis gyvenimu. Nors ir neturėtų stebinti, – apie šį laiką parašyta Biblijoje, mes ir gyvename paskutiniais laikais. Apaštalas Paulius rašo, kad užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams (žr. 2 Tim 3, 1–2). Toliau vardijamos dar kelios žmonių savybės: nešventi, šmeižikai, išdavikai, šiurkštūs ir nekenčiantys to, kas gera. Bet svarbiausias akcentas yra tame, kad sunkūs laikai ateis ne dėl maisto stokos, ar gamtos stichijų, cunamių ir tornadų, bet dėl žmonių tarpusavio santykių: „nes žmonės bus…“   
       *** 
    ...Noriu padaryti dar vieną mažytį ekskursą į praeitį. Grojimas man atnešė nemažai finansų. Įsigijau trijų kambarių butą, pilnai aprūpindavai žmoną ir vaikus viskuo būtiniausiu. Žinau, kad jiems nieko netrūko, jei kam materialūs dalykai svarbiausi gyvenime...
    Ir dar kai ką noriu paminėti tiems, kurie skaitys šį liudijimą, nes aš turėjau mirti, o likau gyvas. Ir ne dėl savo gerumo ar kažkokių nuopelnų dėka, bet iš Dievo malonės. Jėzus ant kryžiaus sumokėjo už mano ir už tavo, brangus skaitytojau, kaltes ir nuodėmes, Jėzaus žaizdomis mes esame išgydyti ir Jo krauju atpirkti.
    Gal šie prisiminimai primins mane kai kam ir padės padaryti išvadas savo gyvenime, nes mane pažinojo daugelis. Dauguma mano bendraamžių jau mirę, kiti gyvena be Dievo, ir nors turi laikinų turtų, tik vegetuoja…
       *** 
  1965 metais, išmokęs pagrindinius akordus gitara, parodžiau juos keliems mokyklos bei klasės draugams, ir susibūrę keli jaunuoliai, tarp kurių buvo visiems gerai žinomas, bet deja, jau anapilin išėjęs, Vytautas Kernagis, sukūrėm ansamblį ,,Aisčiai“. Grojom mokyklos šokiuose, pasisekimas buvo nepaprastas. Teko groti ir už mokyklos ribų, net banketuose, o tais laikais tai buvo gana didelis pasiekimas. Priedo – mūsų repertuare buvo tautinė daina pagal Maironio žodžius ,,Trakų pilis“, sukurta ansamblio ,,The Animals“ dainos ,,Rising sun“ pagrindu. Šią dainą begrojant ne vienas tautietis nusišluostydavo riedančią ašarą...
    Kiek vėliau mane pakvietė groti bosine gitara į tuo metu labai populiarų VISI ansamblį ,,Geležinis vilkas“. Tik Dievas žino, kaip tokį pavadinimą toleravo ano meto valdžia. 
   Netrukus mano draugas ir kolega V. Kernagis įkūrė ansamblį ,,Rupūs miltai“, į kurį groti pakvietė ir mane. Na, o tuo metu dar sudalyvavau Kęstučio Antanėlio statomoje roko operoje ,,Jesus Christ – Superstar“, kurioje atlikau Poncijaus Piloto ariją, be to pridainavau back ground vokale. 
    Iš tiesų įdomūs gyvenimo vingiai – nuo sielinio operos personažo, pasmerkusio mirti Jėzų ant kryžiaus iki antgamtinio, realaus susitikimo su Kristumi, tik ne kaip operos personažu, bet visatos Viešpačiu.
    Visą šią informaciją pateikiau todėl, kad visai neseniai, užsukęs į muzikos prekių parduotuvės “Tamsta” koncertų salę ant laiptinės sienų surengtoje nuotraukų retrospektyvoje, radau savo pavardę paminėtą trijų ansamblių sudėtyje. Tai buvo netikėtas kalėdinis siurprizas man.
     Bet didžiausi siurprizai laukė ateityje – atsiprašau skaitytojų už tokį laiko šuolį liudijime...
       ***
    Išbandęs visų trijų dievukų draugystę, buvau paguldytas į Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninę. Diagnozė – ūmus kasos uždegimas, pankreatitas.
    ...Tad kur aš baigiau pirmos mikro operacijos aprašymą? Pamenat, kaip vamzdelis iššovė iš pilvo, tiksliau – Dievo angelas išmetė? Ir dideliam mano nusivylimui sužinojau, kad po savaitės reiks vėl atlikti tą pačią procedūrą. Štai kaip.
     Prabėgo savaitė, ir vėl ta pati operacinė, vėl visi tie patys rakandai pilve, tik chirurgo ir asistentės dialogas kiek kitoks: „...Kas čia per ligoninė, kada mes pagaliau turėsime geresnę aparatūrą?“ O mano ausys dydžio, kaip drambliuko: „Na gi pasakykit ką nors gero, paguodžiančio...“
     Begulėdamas ant operacinio stalo išgirdau savo viduje klausiant: „kur tu praleisiu amžinybę?“ Lyg mano siela paklausė, lyg kažkas manęs paklausė.
     Ir čia pat pamačiau savo gyvenimo „filmą“ – kadras po kadro, vieną gyvenimo epizodą po kito. Tai įvyko antrą kartą per paskutinius kelis mano gyvenimo metus. Pirmą kartą, 1991 metais sausio įvykių metu, kai Martyno Mažvydo bibliotekoje greitomis įrengtame Raudonojo kryžiaus punkte budėjom naktį, laukdami galimų aukų. Bet Dievas buvo gailestingas, rusų tankai pravažiavo nepalietę mūsų Parlamento. 
     Tas pats pasikartojo ir ligoninėje, ir šįkart Dievas man buvo gailestingas – po valandos ir keturiasdešimties minučių aš neištvėriau vielos keliamo buko skausmo, tos baimės ir tyliai pravirkau: ,,Jėzau, ateik į mano širdį. Leisk man užauginti vaikus, o paskui kaip nori...“
   Tik aš ištariau šiuos, iš širdies gelmės išsiveržusius žodžius, daktaras iš paskos sušuko: „Į palatą jį! Operacija pavyko!“
     Kodėl daktaras, kuris pusantros valandos „švelniai“ keikė ligoninę ir aparatūrą, taip staigiai pasikeitė… Kodėl? Todėl, kad Jėzus atėjo, štai kodėl! Ir į širdį, ir į operacinę!
     Mano širdyje, – taip Biblijoje vadinama žmogaus dvasia, – įvyko lūžis, kurį aš suvokiau ir įvertinti galėjau tik po kokių poros mėnesių. Mano dvasia atgimė, prisipildė Dievo gyvybės ir ramybės – aš gimiau iš naujo!
     O po mėnesio manęs laukė dar viena operacija, šįkart, kaip aš vadinu, su krauju – man turėjo išpjauti dalį kepenų. Prieš operaciją pasakė daktaras: ,,nebijok, mes tik išpjausim kepenų gabalą...“ Tačiau to daryti nebereikėjo, nes po operacijos, kurios metu man išpjovė tulžį, daktaras su nuostaba konstatavo, kad mano kepenys kaip jauno žmogaus! Argi tai maža Dievo dovana – išgydyti kepenys?!
     Po operacijos visos dienos buvo stebuklų ir antgamtiškumo liudijimas. Gydytojų konsiliumas į mane žiūrėjo kaip į gyvą stebuklą. Mano nuotaika buvo puiki. Ant spintelės atsirado Naujasis Testamentas ir krūva prirašytų lapų, kuriuose, cituodamas Šventąjį Raštą, bandžiau rašyti okultizmo tema, nors jį gyvenime buvau laikęs rankose tik kokius tris kartus.
    Beje, Dievas į ligoninę atnešė man ir kitų dovanų, – aš pradėjau kurti dainas, ačiū Viešpačiui, nes niekada nebuvau sukūręs nieko doro, nors ir grojau įvairiuose ansambliuose. Taip pat pradėjau melstis už ligonius, traukėsi net vėžiniai susirgimai. Ir už tai tik Jam garbė ir šlovė!
       ***  
     Okultinė praeitis, pasikartosiu, ir buvo visų šių destruktyvių įvykių mano gyvenime priežastis. Daugelis mano pažįstamų vyrų ir moterų kenčia nuo tebesitęsiančių, kažkada buvusių okultinių praktikų, pasekmių, ir dažniausiai dėl gilios, nuoširdžios atgailos už šią veiklą, nebuvimo.
     Tarnaudamas daugeliui malda dažnai susiduri su žmonėmis, kurie niekaip negali atsikratyti savo ydų. Ypač daug tarp jų buvusių kalinių ir narkomanų, kurie kartas nuo karto grįžta prie savo žalingų įpročių. Ir tai vyksta dėl nenukirstų okultinių šaknų, bet tam reikalingas patepimas – jas galima atkirsti tik atgailaujant ir nuodėmių atsižadant Jėzaus Kristaus vardu, nes kitaip ilgai teks kuopti tai, ką pasėjom, o kai kuriose šeimose net iki kelintos kartos!    
     Dvasiniame pasaulyje vyksta žūtbūtinė kova už kiekvieno žmogaus sielą, kur ji praleis amžinybę – Danguje ar pragare... „Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekada neturėsi...“ (Ps 49, 8). 
     Mūsų proprosenelis Adomas nepakluso Dievo įsakymui. Bum! Bausmė... Nuodėmės alga – mirtis! Nepaklusnumo atlygis – mirtis dvasinė, o po to ir fizinė, nes „pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą“ (Rom 6, 16). 
         Atmetęs Sukūrimo doktriną ir Dievo Žodį – Bibliją, žmogus vis dažniau renkasi okultinius „mokslus“ – dvasinę eutanaziją arba lėtą mirtį.
      Todėl primygtinai įspėju, žengti į šią Dievo uždraustą sferą, okultizmą, ir ten eksperimentuoti bei smalsauti – tai anksčiau ar vėliau leisti tom jėgom pražudyti savo šeimą ir pražūti pačiam.   
     Dėl nuodėmės ne tik žmogaus amžius trumpėja. Net gamtos – gėlių, medžių lapų spalva išblukusi. Nuodėmė išblukina ne tik spalvas gamtoje, ji išblukina ir žmogaus sąžinę. Nors ji nematoma, bet kaip garsiai kalba, kada mes nusižengiame ar ką nors ne taip padarom... O tam kad ne tik nenusižengti sąžinės balsui, bet ir suprasti, ką Dievas kalba ir nori padaryti tavo gyvenime, reikia tapti Dievo šeimos nariu – gimti iš naujo (Jn 3, 3–7). 
    B. d.
      2007 m.