*Krikščionio tikėjimo credo*
XIX amžiuje žymus rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis buvo nuteistas myriop. Prieš nuosprendžio įvykdymą keletas minučių buvo skirta atgailai ir F. Dostojevskis mąstė: ,,O kas būtų, jei nereikėtų mirti? Jeigu viską grąžinti atgal... Kokia amžinybė!!! Ir visa tai būtų mano – kiekviena minutė, valanda, diena.. Nieko veltui neišeikvočiau!“
Ir atsitiko taip, kad Dievo malonės dėka jo buvo pasigailėta! Paskutinę minutę mirties bausmę pakeitė katorga iki gyvos galvos. Grįžęs į tvirtovę toliau kalėti. F. Dostojevskis rašė broliui: ,,Gyvenimas – dovana, gyvenimas – laimė, kiekviena minutė galėtų tapti amžinybe, pilna laimės! Aš pasikeisiu, antrąkart gimsiu ir pasikeisiu gėriui! Tai visa mano viltis ir paguoda!“
Būtent po šių įvykių F. Dostojevskis tapo žinomas kaip rašytojas – krikščionis ir humanistas – filosofas. Rašytojas daugiau niekada gyvenime nesiskyrė su Biblija. Ir skaitė ją iki paskutinės savo gyvenime šioj žemėj valandos. ...Ir aš remiuosi bibliniu pažinimu. Tarybinis kosmonautas Jurijus Gagarinas sakė, kad skraidė stratosferoje, bet Dievo nematė...
Iki 42 metų aš taip pat nemačiau Dievo, o gal ir nenorėjau Jo matyti ir girdėti. Nors šiaip, tai tikėjau viskuo, kas tik įmanoma – sniego žmogumi, Loch Nesės pabaisa, NSO, ateiviais ir t. t.
Dėl ateivių iš kosmoso, tai kažkam reikėtų tuoj pat nustoti gerti alkoholinius gėrimus, jau nekalbant apie psichotropinių medžiagų ar narkotikų vartojimą. Vienas dvasininkas per televiziją karštai pasakojo apie ufonautus, kuriuos jis regėjęs, o po kažkiek laiko paaiškėjo, kad jis girtuoklis...
Alkoholis yra tiesiausias kelias žmogui morališkai žlugti! Kai kas gali paklausti, kas yra toji moralė? Visų pirma moralė yra mokslas. Manau, kad moralė yra Naujojo Testamento, Kristaus mokslo, esmė, pamatas ar fundamentas. Man patinka žodis ,,fundamentas“. Dievo Žodis yra tas fundamentas, kuris atlaiko Visatos svorį, galaktikas ir neleidžia nė vienai žvaigždei be leidimo pakeisti savo trajektorijos. Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima. Dievo Žodis, Jėzus, yra pirma visų daiktų ir visa Juo laikosi (Kol 1–16,17).
****
****
O kas tavo Dievas, skaitytojau? Pyktis, barniai, apkalbos, nepasitenkinimas? Kas tave motyvuoja, tavo poelgius, sprendimus. Iš ko semiesi gyvenimo stiprybės, kokio šaltinio vandenį tu geri? Iš TV laidų ,,realybės šou“ apgaulingo spindesio, „Olialia“ panelių leksikono bei manierų, kruopščiai užtušuotų grimuotojų spec. makiažu? Kelios minutės ramybės, o po to kelios valandos keiksmažodžių ir įvairios bjaurasties, kurią valandų valandas gėrei iš TV ekranų… Kas yra tavo fundamentas? Kas yra tavo tikėjimo credo?
Dievo Žodis, Visatos Konstitucija, skelbia, kad „iš žmonių širdies išeina pyktis, vaidai, pavydas, neapykanta...“ (Mk 7, 21). Neparašyta, kad iš kaminkrėčių išeina blogi sumanymai, o iš prezidentų – geri. Parašyta, kad, apskritai, iš žmonių širdies išeina, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar socialinės padėties.
Šventajame Rašte parašyta, kad ,,nėra teisaus, nėra nei vieno“, (Rom 3, 10). Ir toliau – „nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės“ (Rom 3, 23).
Ši Rašto vieta skirta ne krikščionims (nes kaip žmogus vienu metu negali būti ir baltasis, ir juodasis, taip atgimęs iš naujo Dievo vaikas negali vienu metu būti ir teisusis, ir nusidėjėlis), o pagonims, dvasiškai akliems, netikintiems Kristumi, žmonėms.
Netikintys Kristumi žmonės tokie ir yra – pilni aukščiau išvardintų charakterio bruožų, gal kiek maskuojamų, bet atėjus ekstremaliems pokyčiams, staigiai ir bekompromisiškai išlenda dvasinės širdies turinys. Ir nėra ko stebėtis, nes argi galima iš mirusios širdies laukti gyvybės ženklų? Neatgimusi širdis, tai neatgimusi ir mirusi dvasia.
***
Ir tik Jėzus Kristus galėjo įkvėpti gyvybę į tokio žmogaus, kaip aš, sielą. ...Kai buvau jaunas ir mokiausi skulptūros meno, ir ne tik, domėdamasis tuo ,,ne tik“, aptikau flamandų dailininko Piterio Breigelio vyresniojo paveikslą ,,Aklieji“. Pamatęs jį, abejingas nelikau, ir todėl dabar, praėjus daugeliui metų, pasirinkau šito paveikslo idėją, kaip išeities tašką tam, ką noriu išdėstyti šioje knygoje, kurią kaip priešpriešą ekstrasensų mokymams noriu pateikti visuomenei ir savo mylimai lietuvių tautai, kurią sudaro įvairių tautybių gyventojai: rusai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai, baltarusiai ir kiti.
Taigi, paveikslas ,,Aklieji“. Atvirai prisipažinsiu, jis mane sukrėtė, aklas aklą veda, o kas pabaigoje? Gerai, kad tik būtų pamazgų duobė... O jeigu žvelgti į viską amžinybės akimis? Tai kas nematoma, dar nereiškia, kad to nėra – juk Šventasis Raštas aiškiai kalba apie dangų ir amžiną kančių vietą. Tikėjimas materializuoja tai, ko viliamės ir parodo tai, ko nematome (žr. Heb 11, 1).
Beje, fizinis aklumas dar nereiškia dvasinio aklumo. Ir geriau nebūti dvasiškai aklam. Toks kai kurių pasirinktas (dvasinio aklumo) credo gali per brangiai kainuoti...
(ištrauka iš knygos ,,Aklieji“)
2007 m.
B. d.
